Santrauka:
...būna dienų, kai supranti, kad viskas tik laikina...
Kas užmerks man akis
Ir atleis į kelionę išeiti?
Ar reikės kam palikt
Tyrą juoką ir viltį svajonių?
Kam užverti duris,
Kad nežeistų tamsa ir vienatvė?
Kam palikti sparnus,
Kad liepsnoj nekaltybė nedegtų?
Kam matytas aušras
Ir girdėtus garsus padalinti,-
Gal jų niekam nereiks,
Gal per daug jų kiekvieno turėta?
----------------------------
Širdį žeidžia ir gydo gėla,
Kaip šaltinio vanduo nelytėtas,
Traukia toliai ir metų kaita,
Kaip stebuklas ir menas mylėti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2010-07-01 02:50:07
Su metais tokios mintys vis dažniau mus aplanko
Palietei ir mano širdį:
širdį žeidžia ir gydo gėla,
kaip šaltinio vanduo nelytėtas...Labai gražu.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-30 00:04:00
Pritariu Eglutei 7.Priverčia susimastyti.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-29 21:17:37
...priverčia stabtelti...patiko.
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2010-06-29 21:08:47
nuostabu.toks man artimas.pagarba autorei.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-29 20:59:44
:) daug visko
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2010-06-29 19:15:48
manau, tam, kas myli gyvenimą :) kas jį beprotiškai myli, kas gali dėl jo susižaloti, bet visados išlieka savimi ir geidžia dar vieno ryto aušros, dar vieno daigo žolės, dar vieno gurgšnio vandens :) ir dar akimirkos lyjant.. :)
tik tam galima palikti gyvenimą ir tik jis užmerks akis su meile ir dėmesiu kiekvieną kartą kaip pirmą ir paskutinį :)
nuostabus gelme dvelkiantis kūrinys..
net ant filosofijos patraukė :)
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-06-29 19:15:36
Širdį žeidžia ir gydo gėla
Taip, Laumele, taip. Jautriai ir liūdnokai pašnekėjai...