Toks juodas, baisus skausmo paukštis,
Tokie baisūs nelaimės sparnai...
Niekas tavęs šią žiemą nelaukė,
Juoda paukšte, kodėl atskridai?

Kam sužeidei veidą gražuoliui,
Kam širdį nagais sudraskei?
Kam atėmei sielą jaunuoliui?
Nelaiku, per anksti atskridai...

Nesakykit, neklauskit, - nereikia.
Kodėl taip, kodėl taip?.. Nežinau.
Nežinau, kas mane taip prakeikė? -
Pasakyk, netylėki, sūnau...

Bus pavasariai, vasaros, žiemos,
Pilnos pievos ramunių baltų,
Tik tavęs nesutiksiu, o Dieve!..
Ateinant laukų takeliu.

Kaip vaikystėj ramunės žiedelį
Tu man neatneši daugiau...
Kas sakyk atsitiko, sūneli,
Kodėl aš tave praradau?

Suoks lakštingalos naktį prie upės,
Eis merginos, vaikinai ratu.
Ką, sakyk, tu kuždėjai, suklupęs
Po mašinos baisiuoju ratu?

Kur dainos gražiausios pasauly?
Kur tavo merginos, sakyk?
Kur žvaigždės, mėnuliai ir saulės?
Kur meilė, šviesi ateitis?

Kur tavo sūnelis, dukrytė?
Kur tavo pabalę plaukai?
Nereikia daugiau, - nesakyki.
Pati aš gyvent pavargau.

Nebešauk, neraudoki prie lango.
Atsakymų nėra... Visai.
Kaip kartais varpai skaudžiai skamba...
Juoda paukšte, kodėl atskridai?!