Laikas lyg krešantis kraujas
Stingsta dienų žaizdose.
Vilties šviesa gęsta tylos žibinte.
Ką gi pašaukti į valandą šią,
Ką sugrąžint į būties tėkmę neramią?
Angelas baltas kyla aukštyn –
Angelas juodas leidžias į žemę.
Širdį per vidurį veria peiliu
Nerimas graudžiai atėjęs:
Kas gi čionai aš esu –
Pradas, tąsa ar kūrėjas?..