Nenusimink, jei
kartais nepamatysi
žvaigždės panašios į
mane-
turbūt lyja
kaip niekada stipriai..

palikęs gilų pėdsaką
tavo kenčiančioj
širdelėj
aš vis tiek kada nors
pasibelsiu į tave,
tavo sapnus ir tavo
širdelę..

O gal tu verki?
Gal tyliai tyliai
taip toli toli
keliauji pas mane
žvelgį į juodą it derva
dangų ir bandai
iš žvaigždžių sudėliot
mano veidą..

Pašauk ir aš išgirsiu
kaip širdis
neužmiršo tavo
balso
kaip amžinybė,
kuri ne tokia amžina,
kad regintis didelį
spindintį mėnulį
neįsivaizduočiau
tavo už ežerą ir
gelmę gilesnių akių..

Tikėk
kaip aš tikiu tavim
kaip sapnuoju tave
naktim..
tik perrašyk skausmą
pasaka,
ir prabilsiu tau tyla
Nesakyk sudie..
Prašau, nesakyk..
Pasmerktai sielai
liūdesio, bet ne tavęs
užmirštam laimės,
bet ne tavo meilės
o jei kas leistų
pasirinkti savo mirtį
aš už viską labiau
trokščiau
suliepsnoti tavo
meilėj
nuskęsti tavo akyse
kaip ašara
nukritus ir amžiams
išnykus pasakiškam
snaigių lietuj...