PILKASIS VILKIUKAS


Bėgo vilkas į mokyklą,
o pakliuvo į kirpyklą...  
Reik nukirpti jam gaurus  
ir nusmailinti nagus.          

Nors bent kiek jį padabinti!
Kad galėtumei pažinti,
štai, juk eina mokinys!
Gal geresnis būtų jis?

Jam tėvelis-vilkas sakė:
-Nelakstyki kaip patrakęs!
Viską spręski tu ramiai,
tai ir mokysies gerai.

O mokintis jis nemėgsta,
reikia perskaityti tekstą,
dar išmokti ir rašyti…
Gali nieko nesakyti!

- Nedejuok, kad pavargai,
kad aplink blogi draugai…
Į save tu pažiūrėk  
Ir į galvą įsidėk -

nėra negabių vaikų,  
tik jų tarpe - tinginių!
Gėda mūsų vilkui, gėda! -
šaukia prie lentos pelėda.  

Barė vilką ji piktai,
juokiasi iš jo vaikai.
Taip dienas mokykloj leidžia  
ir per pertraukas nežaidžia,

žiūri į visus piktai.
Oi, išdykę tie vaikai...
Zuikį ant pečių užmestų,
gaidžiui skiauterę nupeštų,

o barsukus - storuliukus,
gudragalvius tuos lapiukus,
taip užvytų po miškus...
Bet turi kentėt vargus.  

Reikia eiti į mokyklą,
o ryte dar į prausyklą!
Ir šukuoti dar gaurus,  
ir valyt kas ryt nasrus!

Reikia įdėmiai klausyti  
ir kąsniu pasidalyti,
reikia būti kultūringu
ir labai, labai tvarkingu.

Kad užaugti jam protingu,
tapti dar ir išmintingu -
porina tėvai – vilkai  
savo sūnui sumaniai.

Klausos įdėmiai vilkiukas,
mintimis po mišką sukas…
Kaip ten gera vakare  
grobio laukti po egle!

Taip ir liko mažaraštis.
Vos raides pažįsta!
Bet po mišką, po bekraštį  
laksto, nepaklysta!