Visose mano skaitytose knygose, kad ir didžiausi priešai tapdavo įsimylėjėliais... Bet pripažinkime, juk čia realybė, o ne kokia bescelerių autorės knyga.
Nors pastaruoju metu jis man padeda, šysosi, nemanau, kad domisi manimi. Kad ir dabar. Padeda parsirasti namo, bet kad bandytų palaikyti pokalbį.. todėl jis man ir liks vyresnysis Gabijos brolis – Paulius. Pastaruoju metu per daug galvoju apie meilę. Gal reiktų galvą  išleisti trumpų  atostogų? Vistiek vasara. Nelabai aš ja ir naudojuosi. Per daug galvodama tik prisiverdu košės.
Vos man tik parsiradus namo, teta puolė man ant kaklo. Po to prasidėjo visa virtinė pylos, ašarų bei džiaugsmo. Žinoma, teta taip greitai neišleido Pauliaus. Klausinėjo visko kas tuo metu ateidavo į galvą. Kur mane rado? Kur nakvojau? Ar niekas nenuskriaudė? Ir t.t. Mano manymu, tokių dalykų reikėjo klausti manęs, bet kas supaisys tas tetas. Paula taip pat nesėdėjo rami. Aš jai turėjau viską papasakoti iki smulkmenų. Galima sakyti, ji aikčiojo kiekviename mano ištartame sakinyje. Jos aikčiojimai pasiekė kulminaciją, kai papasakojau, kad nualpau. Po to labai nusivylė, kad Paulius manęs nepabučiavo. Juk prie tos aplinkos trūko tik mažo lūpų suartėjimo... Kurgi ne. Aš visa susitaršius, alkana, galiausiai velniai žino kur, o jis toks ledinukas (pagal Paulą). Šiaip ar taip manau man reikia ieškot jaunesnio negu Paulius. Juk vistiek, po metų jis baigs mokyklą ir man teks nustot varvint seilę. Gal ir matysiu jį kartą per mėnesį,o gal ne. Bet kaip porai mums nieko neišeitų.
Paula ir teta per daug dėl manęs nesijaudino. Įdomu kodėl?  Tuoj viską papasakosiu.
Vos tik teta suprato, kad manęs namuose nė kvapo, pradėjo paiešką. Jokių kariuomenių nekvietė, bet sukėlė visus pažįstamus ant kojų. Giminės, Paulos draugai, visi kurie mane pažinojo, buvo sukelti ant kojų. Viskas baigėsi tuo, kad niekas nieko nepešė. Tada galiausiai teta paskambino mano mamai ir viskas beveik išsisprendė. Mama paskabino Gabijai, ta Pauliui. Taigi jam beliko tik pašmirinėti. Visą kitą istorijos dalį jau žinote. Paulius parėjo namo. Sužinojo, kad turi viešnią. Užlipo viršun. Po kiek laiko sugrįžęs paskambino Gabijai, o jis pranešė visiems, kad gali ramiai miegoti – Ugnė surasta.
Šitiek rūpesčių pridariau. Ai, kas buvo pražuvo.
Dabar sėdžiu valgomajame ir kertu pietus. Man iš kairės sėdi Paula,  iš dešinės – Paulius, priešais – teta. Nejauku kai  visi tyli, bet pačiai prabilti nesinori. Kadangi teta nenorėjo išleisti Pauliaus, jam neatsidėkojusi, tiesiog išsireikalavo, kad jis pasiliktų pietums.  Dar ilgokai skambėjo peiliai ir šakutės, bet galiausiai Paulius atsistojo.
- Labai ačiū už pietus, bet man jau metas, - atsiprašė Paulius ir išėjo.
- Užeik dažniau, - greitai išpyškino teta ir pridėjo. Jei kada ko prireiks, kreipkis.
- Aš gal eisiu viršun. Ugne, eini kartu? – pasiteiravo Paula.
- Žinoma, - pasakiau ir greitai pasitraukus nuo stalo, su Paula užbėgau į antrą aukštą.