Nei paklaust, nei paguosti savęs
Toj keistoj būties karuselėj.
Ten, už medžių, kur tavo šešėlis,
Nebenori pažint ir pašaukt
Tų dienų, kai klajota ir klysta.
Ir neteisink, kad buvo jaunystė.
Tiktai motinos akys pro smėlį
Tyliom ašarom plauna tau sielą,
Tik aukštajam kleve ryto vėjas kartoja:
,,Čia ėjai, čia klupai, čia vėl stojais\".
Ir karščiuojančią galvą suėmęs į delnus,
Nei paklaust, nei paguost jau šiandien negali.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-26 16:26:04
Ak ta praeitis...Perėjo per širdį ir liko.Labai jautrus.
Vartotojas (-a): Beprotybė
Sukurta: 2010-06-26 16:08:10
Rimtas ir gyvenimiškas. Patiko.
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2010-06-26 15:55:33
Patiko. Gilus pamąstymas, gražiai sudėtas :))
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-06-26 14:58:51
Kilnios ašaros tinka ir vyriškam veidui.
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-06-26 14:34:49
Viskas reikalinga...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-06-26 14:05:11
...labai jaudinantis...pasiliekantis širdyje kūrinys...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-06-26 12:42:03
negali, bet eini be atsako...ir taip per amžius...gilus...būties prasme
Anonimas
Sukurta: 2010-06-26 11:35:14
kaltėj gimęs, ėjęs, einąs...vyksmas - Gyvenimas.