Dovilė juto, kad Paulius ją ne šiaip pakvietė pasivaikščioti. Prisiminė, koks kadaise jai buvo geras, švelnus, nors ji blaškėsi tarp jo ir Roberto.   Įtarė, kad Paulius nepamiršo jos negailestingų žodžių, kad ji, nors ir laukiasi, lieka su Robertu. Kitaip ji ir negalėjo pasielgti - juk Paulius pirmas ją atstūmė. Robertas Dovilei žadino geresnės ateities viltis: auksinį gyvenimą taip visų išsvajotame užsienyje, o Paulius buvo tik paprastas mechanikas. Prisiminė, kaip gailėjosi pasakiusi Pauliui, kad laukiasi. Juk vaiką ji bandė priskirti Robertui, iš paskutiniųjų bandydama ištrūkti iš vargo ir ašarų liūno. Tiesą sakant, ji net pati gerai nežinojo, kas buvo Nojaus tėvas, ir jei ne įsikišusi Vaida, kuri niekaip jai negalėjo atleisti trumpo romano su Remigijumi, ji gal net būtų ir ištekėjusi už laikinai į Lietuvą atostogų grįžusio Roberto. Deja, Vaida kartu su Augustu nuvažiavo pas Robertą ir po to apsilankymo jis daugiau niekada nebekvietė jos pasivaikščioti. Vienintelė mįslė, kamavusi Dovilę, buvo Augusto vaidmuo šitoje istorijoje. Juk jis jos pusbrolis! Ir išdavikas...
Staiga Paulius sulėtino žingsnį:
- Dovile, aš noriu žinoti, ar Nojus mano sūnus...
Pauliui sunkiai sekėsi ištarti nors vieną žodį. Jis dvejojo, gal net kažko bijojo.
- Aš nežinau. – Dovilė pajuto, kaip nežinios nuodai ėmė veikti, nejučia ji krūpčiojo nuo kiekvieno lapo sučežėjimo. - O Tu norėtum, kad būtų?
- Norėčiau. Žinai, aš pasikeičiau, pradėjau naują gyvenimą. – Paulius prisimerkė – Nebesu tas nesubrendėlis, kuris toliau stikliuko nieko nematydavo.
- Pastebėjau. – Tyla, nors  kaustanti ir varanti iš proto, visgi suteikė Dovilei  kažkokią naują, sunkiai apčiuopiamą viltį, bet -  malonią.
- Gerai.  – Paulius prisivertė nusišypsoti, tarsi norėdamas suteikti kiekvienam žodžiui kiek galima švelnesnį toną.  - Neseniai aš sutikau savo gyvenimo moterį, patyrusią dantistę,   Laurą,  vedžiau, įsirengėme nedidelį, bet jaukų namelį  Anykščiuose. Dabar  turiu pastovų darbą, pastovias, gana nemažas  pajamas, su Laura subūrėme žvejų mėgėjų būrelį – žodžiu, susitvarkiau gyvenimą kaip reikiant.  Tik bėda...
Gražios iliuzijos pamažu sklaidėsi, Dovilė sudrebėjo lyg ką negera nujausdama. Ji klausiamu žvilgsniu pažvelgė į Paulių.
- Laura negali turėti vaikų. Perskaičiau žurnale paskutinę Tavo rašytą istoriją, vėliau man paskambino Tavo mama; aš ir pamaniau, kad galiu Tau padėti - įsodinti Tave į teisingą gyvenimo autobusą.   Aš  jau sutariau  su Tavo mama, ji man pritaria. Dovile, mes su Laura norėtume...
Dovilė neleido jam baigti. Ašaros pasruvo skruostais, ji pasileido bėgti namo, springdama kelio dulkėmis, dusdama, negalėdama patikėti:  ,,Ji žadėjo pasaugoti, ji žadėjo, žadėjo...‘‘ Dovilė įpuolė į trobą, perbėgo kambarius, kol svetainėje rado mamą,  bet Nojaus niekur nebuvo:
- Kur Nojukas, Nojus?! – blaškėsi.
- Nurimk, Doviliuke, – bandė ją sulaikyti mama.  – Bėdžiams visada sunku, ypač vienišai mamai, taip bus visiems geriau... Paklausyk protingo sprendimo. Tėvas sunkiai serga, vaistai brangūs, tu tik pradedi ieškoti savo vietos gyvenime – taip bus visų protingiausia, – senoji mėgino save pateisinti kiek įmanydama, bet Dovilė jau nieko nebematė ir negirdėjo.
- Kodėl, kodėl ?! – visa virpėjo. - Aš Tavęs nekenčiu! – ir susmuko čia pat virtuvėje ant kėdės.  Paskui įbėgęs Paulius kažką šaukė, bet ji negirdėjo. Skaudėjo širdį, galvą, Dovilei rodėsi, kad ji per vėlai išgirdo jai sapno pasiųstą perspėjimą: ji Su Nojumi ant kelių sėdi seno autobuso gale, kaukėtas vyras grėsmingai artinasi, ji mėgina įsikibti į šalia sėdėjusį Paulių, bet  jo šalia nebėra, ją tarsi surakina ir ji negali pajudėti, kaukėtasis išplešia iš jos rankų klykiantį Nojų, autobusas sustoja, atsidaro durys, kaukėtasis iššoka, nešinas Nojumi nubėga, o ji dar spėja pamatyti, kaip kaukė išsilydo ir į ją trumpam atsigręžia pašaipios Pauliaus akys – siaubo apimta Dovilė tik suklykia:
- Išleiskite mane! – ir bejėgiškai sukniumba visam laikui NE  TAME AUTOBUSE.