Išlikt geru draugu - turėjai viltį,
O kaltas pats, kad žodžius ėmei pilti,
Kai vėjas sodų žiedlapius nešiojo.

Nors tavo akys sekė mane godžiai,
Mane suglumino tavieji žodžiai,
Nors visa tai seniai jaučiau, žinojau.

Ar tai, ką pasakei, sakyt reikėjo?
Lai tolin nešasi svajones vėjas -
Juk ne širdis tuos žodžius padiktavo.

Mane įskaudino tavo tikrumas.
Tavų svajonių vėl sugriuvo rūmas.
O pamatai tvirti, bet jie - ne tavo.