Kažkas. Kažkam. Sugalvojo menamą slenkstį, peržengęs jį, tapsiu jei ne tyras, tai kitas:
tikresnis už buvusį, bet vargu ar išvengsiu ilgesio, staugsiu į pilnatį lyg benamis šunytis.
Ką daryti man su tuo laiku pabėgusiu? Juk tai buvęs varganas mano gyvenimas:
išbarstytas, išmėtytas, prašvilptas vėjo gūsiais? Krūtinėje dunksteli nenumarinamai.
Kur man dėti netikras mintis, jos lyg nuodegos plyksteli lapkričio naktyje?
Pamiršau, ar išpyniau kasas  taip nutolusiame vasarvidžio svaigulyje.
Ką daryti man su geliančia atmintimi? Atiduočiau veltui, jos neima, nes netikra.
Išpjaučiau lyg skaudulį ir lyg atliekas į sąvartyną. Bet kas be jos bus su manimi?
Negaliu aš kaip Judas už saują skatikų iškeisti į kitą, naujesnę, švaresnę.
Belieka man atgailauti už netikrą, melsti atleidimo, maldoje paskęsti.
O gal duobę šilo pakriūtėj iškasus, be iškilmių, niekam neskelbus, palaidot?
Teks samdyti kurčius ir neregius duobkasius, nes kaip gi aš ją savo rankomis? Tarsi aidą
ar benamį šunį išguiti už durų: ji naktyje kauks ir žadins iš sapno kraupaus,
praaušus lėks uosdama labirintu tarp mūrų, ieškodama vienintelio ir įstabaus.
Šiaip ar taip, ji - bevertis skatikas, lapkričio gruode pamesta pilkoje pakelėje,
skubančių pėdos įmins nė žymės nepalikę, nesigraužiu, ne vienas aš ją prarasiu.
O Jis, kuris savo mirtimi atpirko pasaulį, gyvenimui savo ar buvo teisingas?
Be gailesčio žmogaus prigimtį prie kryžiaus prikalęs, kas užgimtų tyras teisėjas iš meilės.
Tai tik žodžio kūnas kėlės iš  rūsio, iš kapo, kaip  gi kitaip asmuo prigimtyje prisikeltų?
Nors bevertis, beprasmis mano gyvenimas – tikresnis nebus jei išduosiu jį ar prakeiksiu.
Išeinant, apglėbtas vienatvės, jį pasiliksiu visą be išlygų, neteisęs ir nedalinęs,
kam jis kitiems, tai dar viena žaltvykslė, pakelėje  liepsnelė besikankinanti.