Nutrūkus po vieną lyg voratinklio gijai,
Lyg raudono plauko šaknelei,
Nutrūkus gyvybei, kai šnabžda vien lūpos - mirė.

Kai užsiniaukė žvaigždė, tau rodės po kojom,
Iš tiesų tai tavo delne, tik artimo žvilgsnis bijojo-
Apsiblaus mėlynų akių gaivūs vandenėliai
tavo merdėjančiam veide.

Ir kaip tada paaiškinsi, sparnuotom frazėms dingus,
Kaip pasieksi Rojų, jo vartus didingus,
Kai ir balsą pasiglemš raganos pūslėti pirštai,
Taip, tie patys,
Pragaro žirklėm gyvenimo siūlą atkirpę.