Nors muzika ir neturi kalbos, aš kiekvieną rudenį tau visomis kalbomis pasveikinimą sugrosiu. Ir nesvarbu, kad seniai ruošėmės kelionei į platų pasaulį, akimirką prieš pirmą žingsnį, tas pasaulis, kaip koks beprotis, susiaurėja iki ašaros gylio.
Susėdam ant lagaminų prieš kelionę ir, drauge, nežinau, kur neša mano kelias - į akis man smėlį ar į kišenes aukso dulkes.
Kuriu nebylį meną vien dėl jo paties nebylumo.
Šnabždesių poezija juoduoja
Hieroglifais ant sielos sienų.
Ir jeigu tokią turiu, tai ji greitai pabals nuo to juodumo.
Kad vėl būtų kur rašyti.
Aš negaliu nešti žemei taikos. Aš - žmogus. Aš pats su savimi niekaip negaliu susitaikyti. Man sunku,kad manęs pusė beliko ir ta pati tokia... byranti obuoliais rudenį, upėmis byranti pavasarį, nebemėgstanti žiemos. su siautulingu liūdesiu laukianti vasaros. Trisdešimt trečiosios rungtynės su sąžine. Šokiai su kardais. Tu pats sau supermenas ir žmogus voras. Kol sapnuoji, žmogau, tu geras. Kai, prabundi... Kas tau iš to, kad nieko nėra nebus ir nebuvo?
Drugeliai-kaskadininkai mano plaučiuose.
Ir nieko nenoriu žinoti apie tai, kad Aristotelis su Kantu nesusitaria, dėl vaizduotės sampratos.
Menas yra maištas prieš tiesą.
Atsiprašau, jei kartais sudedu ginklus.
Mes per daug atsimename, kad pamirštume.
Ir per mažai žinome, kad imtume mokytis.
Kukutis apsidžiaugė, kai jį ant ąžuolo pakorė. Ir tie, kur su kryžiais atėjo,o po to su svastikomis, po to su kitais darbo įrankiais, galiausiai mes patys grįžome prie vėliavų...
Koks skirtumas kokia spalva.
Emigruosiu po velnių.
Sraigės akrobatės ir mūsų kamuoliai į voveres.
Atleisk, tėvyne, jei pamiršau kaip tarti \'atleisk\'.


Pitiją dievai pavertė pušimi, kad pabėgtų nuo savo gerbėjų.