Jonams, Janėms ir Janinoms, o gal ir ne tik jiems ...

Tik dvi naktys metuose, dvi didžiosios naktys, kai vienu metu atsiveria dangaus ir žemės vartai, kai visa kas gyva, materialu ir apčiuopiama sueina su kitu pasauliu, žmogaus akiai nematomu, rankomis nepaliečiamu, bet taip stipriai jaučiamu širdimi, visa žmogiškąja esybe. Dvi naktys, kai ieškantis ir mąstantis žmogaus protas, kuriančios rankos ir mylinti širdis gali susilieti su didžiąja išmintimi, neprilygstamais kūriniais ir daug kartų stipresne meile. Žemės gamta, visata ir žmogus, amžinai kovojantys kasdienybėje, tomis naktimis privalo sustoti ir  pajusti savo buvimą,  išgirsti  dvasių balsą, paklusti Kūrėjo valiai. Šventų Kalėdų ir Joninių naktys! Kas  gali miegoti ir būti abejingas, kai prasiskleidžia ir nušvinta didžiosios paslaptys?

Kai po ilgiausios dienos, į patį dangaus viršų užkopusi saulė ima krypti vakarop ir nuo pasipylusio rūko pradeda blykšti margaspalvės pievų skraistės, į žemę nusileidžia paslaptingo laukimo nuojauta. Tai ji, pati trumpiausia ir kerinti Joninių naktis, kviečia atsiveriančiam stebuklui, ateinančiam gerumui, džiaugsmui.

Gal tik iki galo sodo, iki  žiogrelių tvoros ar prie apsvaigusio ir išbalusio jazminų krūmų nueis senolis, gal prie pamiškės ar ant aukšto Nemuno skardžio trumpai minutei prisės   savo darbų ir darbelių neužbaigusi motina, gal aukščiausio piliakalnio viršūnėje vienai  sekundei   stabtels krykštūnė dukra ar nerūpestingas sūnus. Vien to pakaks, kad Joninių nakties kerai vieniems primintų jaunystę, gražiausių dienų šviesą, o kitus  pastūmėtų į tiek mažai  pažintą gyvenimą,  jo  viliojančią liepsną. Kupolė, kupolėlė, dainomis apdainuotos, gėlėmis iškaišytos, rasomis praustos, upėse plukdytos - visos slapčiausios svajonės, viltys ir trumpos vasaros džiaugsmai į jas  sudėti. Net ir  daug vėliau, po Šventos Onos, po rugiapjūtės, kai auksiniai ražienų laukai šauksis rudens, pro minčių luobą, kartu su įkritusia jau vėsesnės nakties žvaigždele, veršis šimtus kartų girdėti žodžiai ir paprasta melodija -  buvo naktys Švento Jono ...  

Tik birželyje, saulės ir ilgiausios dienos pašaukti,  visas gydomąsias galias skleidžia  tūkstančiai žolynų, tik birželyje,  niekaip negalintys užsisklęsti žiedai gers ir iki pat ryto neatsigers Joninių rasos. Net ir džiūvanti pirmoji žolė  -  ne, ne šienas, o pats tikrasis   patalas, kai niekada  bus minkštas ir kvapnus poilsiui,  pačiai saldžiausiai bei  nekalčiausiai nuodėmei. Lietuvos pievos, upių ir upelių lankos, netgi pakelės! Jūs visos birželio mėnesį, prieš Jonines, pasipuošiate tokiais žiedais, kad žiūrėti – neatsižiūrėti, stebėtis – neatsistebėti. Atrodo, jog kiekviena žolelė gauna patį įstabiausią Dangaus palaiminimą, priesaiką žydėti, parodyti, kokią gražią žemę žmogui padovanojo Sutvėrėjas. Joninių vakarą, rasotąją naktį, o ir visą kitą rytą, jei galėtum, lyg Čiurlionio „Karalių pasakoje“ paimtum žemę ant rankų ir ja gėrėtumeis, gėrėtumeis, tokia ji šiuo laiku šilta, miela ir sava.  

O gal ir nebus nakties? Gal degančiuose laužuose, gal sidabriniuose mėnulio pilnaties pirštuose degs ir sudegs ne tik tamsa, bet ir visas  blogis, visas pyktis, klasta bei išdidumas?  Gal ne tik Jonai ir Janinos svaigs nuo džiaugsmo, kaip niekada žalio ir  kvepiančio ąžuolo vainiko, juoko ir sveikinimų, bet ir kiti, kurie  sugebės  suprasti, pajusti ir įsileisti Joninių nakties burtus į savo vidų,  visai vasarai bei  metams liks pilni  neįprasto gerumo. Tik tą naktį, kai  tik keliose valandose taip stipriai ir aiškiai susilieja iš tūkstantmečių atėjusi baltiškoji lietuvių tautos dvasia, krikščioniškoji tiesa ir nūdiena, bei viskas persimaišo verdančiame vasaros katile,  nubunda  tikras ir šviesus žmogus, toks paprastas ir aiškus lietuvių tautos rytas.

Gal šimtai, o gal ir dar daugiau rankų, akių bei širdžių ieškos ir ras tą vienintelį, visus slapčiausius  norus išpildantį, stebuklingąjį paparčio žiedą. Visko būna, tegul visaip ir atsitinka, tik tegul niekam tegul neužgesta jo ieškojimo džiaugsmas. Ir  tegul niekas jo neieško užsisklendęs savo egoizme ar  išdidume, tegul į Joninių naktį niekas neatneša net blogų minčių bei ketinimų.  Tegul blogosios laumės ir nevėkšlos raganos lieka be savo šventinio pyrago.    

Beveik  kasmet, kiekvieną Švento Jono sekmadienio atlaidų dieną Zapyškyje, nulyja lietus. Atrodo ir būti kitaip negali. Kuo gi daugiau galima palaiminti žemę, jos augalus, paukščius ir gyvulius, pagaliau žmones, jei ne lietumi.  Gal ir ištiš vienas kitas atlaidų saldainis, gal po vienu lietsargiu arčiau susiglaus  drovios  rankos, bet kokie būtų Švento Jono Krikštytojo atlaidai be  lietaus, be jo palaiminimo,  to tikrojo  krikšto. Gal dėl to dar ilgai po Šventų Mišių nuo šventoriaus nesiskirsto žmonės, vis kalba ir neatsikalba, džiaugiasi ir neatsidžiaugia vienas kitu giminės, kaimynai ir šiaip pažįstami.  Gera laukti ir sulaukti didžiųjų Joninių atlaidų, gera pradėti dar vieną gyvenimo žemėje   vasarą.

Gražią Joninių šventę numatyta surengti ir šiais metais. Prie Nemuno, prie paminklinės Švento Jono Krikštytojo bažnyčios, rinksis ne tik zapyškiečiai, bet ir iš toliau. Juk tokia graži tradicija pradėta – tuo metu  švęsti ir miestelio metines, šiais metais jau 502-ąsias. Na ir kas, jeigu senolis Nemunas bus priversta prisiminti jaunystę ir ant bangų į marias nuplukdyti jaunų mergaičių nupintus gėlių vainikėlius.  Juk dainuojanti Lietuva – pati gražiausia.  

Vargu ar rasis Lietuvoje giminė, kelios kartos šeimoje be Jono vardo. Prasmingas ir gražus jis, nešantis garbę, lyg išankstinis apdovanojimas puošia tiek jauną, tiek seną. Laimingi yra žmonės Jono vardą  turėdami, laimingi jį naujagimiui skirdami, laimingi kitą vadindami. Tai vardas, kuris lyg ir nepriklauso vien jo nešiotojui, nes ir šeima, ir draugai, ir kaimynai niekada nelieka  Jono vardui abejingi, visiems jis neša šventę, neša džiaugsmą.  Tad sunku šiandien pasakyti, kuriam Jonui derėtų stipriau ranką paspausti, kuriam puošnesnį bijūną nuskinti, kurią Janiną švelniau apkabinti. Tegul būna jie visi gražūs ir laimingi, Raudondvaryje  ir Jonavoje,  Kaune ir Vilniuje,  visoje Lietuvoje ir už jos ribų, Čikagoje ar Londone,  Jelgavoje ar Punske ir t.t..  Net ir ten  tegul atsispindi tėviškės Joninių laužų pašvaistės.

Trumpiausią metų naktį žmogaus laukia daug stebuklų, skleidžiasi  nuostabiai  gražios  gamtos ir dangaus paslaptys.  Tik  nuo mūsų pačių priklausys ar mokėsime jas sutikti,  pažinti ir visi kartu švęsti bei džiaugtis.  Sako, kad tą, kuris radęs paparčio žiedą, prašo turto ar aukso, ištinka nelaimė, jam krinta bausmė, nes paparčio žiedo laimės yra per daug vienam. Tad sveikinkime Jonus, Janes, Janinas ir su visais dalinkimės Joninių laužų šiluma, ąžuolų vainikų žalumu, žydinčių žolynų rasa, nakties vėsa, geru žodžiu  taip, kaip su mumis savo turtais  dalinasi Motina Gamta.