O vasarą Juodaičių kaimo gyventojai keliasi arčiau civilizacijos – susėda autostrados kelkraščiuose. Ne dėl to, kad nori pamatyti naują Ferarri. Ir ne dėl to, kad čia dažnai pravažiuoja automobiliai, kurių galuose puikuojasi LRS ir tada galima vytis pastaruosius apšaukiant visa gerkle dėl to, kad karvė duoda mažai pieno. Ne, ne dėl to – vasarą autostrada važiuoja daug miesčionių, kurie nuolat stoviniuoja ruožuose, pilnuose murzinų kaimiečių su grybų krepšeliais šalia. Tai, grybų. Aplink vien miškai, taigi kiekvienas provincijos gyventojas, jaunas jis ar pensininkas, šlubas ar neprimatantis – visi okupuoja užžėlusias girias ir įnirtingai renka iš po žemės dygstančius dalykėlius – grybus.

Ne paslaptis, kad pardavęs mažą krepšelį baravykiukų ir gavęs pinigus, spėsi ne tik pasigert, bet ir nusipirkt juodesnės nei įprasta duonos. Litas kitas liks netgi vaikams. Grybų sezonas – kaimo sujudimo metas. O kada prasideda tas išsvajotasis grybų sezonas? Juodaičių kaime visi tai žino ir akylai laukia šio reiškinio – Sadonio pasirodymo pamiškėje. Sadonis tiesiog pritaikytas grybauti – siekia du metrus, turi ilgą kaklą ir ilgas kojas, kuriomis gimdo didesnius nei septynmylius žingsnius, jo akys pastebi kiekvieną nedroviai kyšančią grybo galvutę. Juodaičių kaime Sadoniui nėra lygių. Vasarą jis virsta provincijos autoritetu.

Pastebėję šį ypatingą reiškinį – Sadonio pasirodymą pamiškėje, Juodaičių kaimo gyventojai žino – laikas pradėti gyventi. Prasideda sekantis etapas kodiniu pavadinimu „Kuo anksčiau ryte nubUsi – tuo daugiau vakarop pripŪsi“. Dar saulei nepakilus, didieji grybautojai jau buriuosi pamiškėje. Surūko po paskutinę kontrabandinę cigaretę ir.. startas! Juodaitiečiai pasklinda po girias. Bet Sadonio nematyt, prie starto linijos nepasirodė. Šitaip būna beveik visada. Kaimo gyventojai tai vadina visiška mistika. Senesnės močiutės tai vadina raganavimu, nes grybautojai, kurie dienos darbą miške baigia išlindę kitame girios gale, randa Sadonį ramiai pūpsantį ant lauko akmens. Viena kaltina ilgas jo kojas, lenkiančias visus grybautojus. Gi kiti, matydami kelis kartus didesnį Sadonio derlių, linkę jį lyginti su mistiniu padaru, užuodžiančiu grybus. Kaip ten bebūtų, Juodaičių kaimo gyventojai tai mato kasmet ir sukrenkštę moja ranka į Sadonio epiškumą.

Popiet autostrados „Vilnius – Panevėžys“ kelkraščiuose pridygsta krepšelių, traukiančių miesčionis kaip muses prie pūvančio obuolio. Juodaitiečiai patenkinti – automobiliai, vienas po kito, jungia avarines šviesas ir derasi dėl kainos, kurios atseit nežino net patys pardavėjai. Tai taip pat mistinis dalykas – niekam nežinoma kaina visada išlieka tokia pat. Ir neduok dieve, sustos koks užsienietis. Na rusas lieka rusu, jis nėra užsienietis, bet vokiečiai neretai priverčia Juodaičių kaimo gyventojus demonstruoti savo matematikos žinias, lankstant pirštus. Išradingesni kaimiečiai kartu į didžiąją prekybą pasiima ir savo vaikus, kurie būdami pradinėse klasėse savo intelektu jau lenkia tėvus. Mokyklinukai ne tik susitars su išpampusiu vokiečiu ar olandu – aprengti kuo skurdesniais drabužiais, jie judins turtingųjų jausmus, o pastarieji atveria piniginę žymiai platesniu mastu.

O Sadonis vėl vienas. Ten tolumoj, kur stovi ženklas, perspėjantis apie į kelią išbėgančius žvėris, mistiškasis grybautojas tyliai rymo pasirėmęs į geranoriškai nusiteikusį ženklą. Automobiliai ten stoja itin dažnai – Sadonis - jau žinoma prekinė etiketė. Tačiau vienas automobilis užsistovėjo kiek per ilgai. Juodaičių kaimo gyventojai vis žvilgčiojo Sadonio prekybvietės pusėn. Vieni niurzgėjo, kad herojus sudarinėja labai stambų pardavimo sandėrį. Kiti tiesiog spoksojo ir trūkčiojo pečiais.

  -  -  -  -  -

Kitą popietę į ženklą nesiramstė joks žmogysta. Juodaičių kaimo gyventojai sutriko. Gal tai ženklas, - išsigando. Sadonis grybui sezonui yra lygiai tas pats, kaip pavasariui grįžtantys paukščiai. Visą dieną prekybininkai buvo lyg nesavi. Mistinis epinio Sadonio dingimas buvo lygiai toks pat paslaptingas, kaip ir pats herojus.

Kitą dieną pasklido gandai, kad Sadonis SUKLASTOJO grybų kokybę -  pardavė sukirmijusius baravykus ir miesčionys, pirkę jo grybus grįžo vedini keršto. Tą dieną taip ilgai stovėjęs automobilis ir buvo Sadonio karjeros pabaigos ženklas. Miesčionys Didįjį Juodaičių kaimo grybautoją nusitempė į mišką ir liepė jam suvalgyti sukirmijusius grybus, kuriuos pats pardavė. Nuo to laiko Sadonio nebematyti nei miške, nei šalia autostrados. Sklinda kalbos, kad Sadonis nebepakėlė patirtos gėdos ir vietoj grybavimo šiltnamyje ėmė auginti agurkus bei pomidorus.