Graži ir užsispyrusi

Kitą dieną (buvo šeštadienis) susirašinėjau su Dominyku, bandžiau įtikinti, kad Deimai nepatinka tokie vaikinai kaip jis. Kažkodėl nenorėjau suvesti jų į porą. Gal aš tikrai buvau įsižiūrėjusi savo pusbrolį? Kažkas pasibeldė į duris. Ne taip sunku atspėti, nes namie buvo tik mama, o Paulius tikrai niekada nesibelstų eidamas į vyresniosios sesers kambarį.
- Mama, užeik. Pagirtina, kad jau pripratai belstis, - užrėkiau, nes mėginau išgirsti savo balsą, mat ausinės, užmaukšlintos man ant ausų, grojo visu garsu.
Mama rankoje laikė telefoną.
- Tau skambina muzikos mokytoja Vaiva, - sušnibždėjo ji ir įteikė ragelį.
Mokytoja maloniai teiravosi, kaip mano nuotaikos po vakarykščio pirmojo koncerto. Jos liežuvėlis taip švelniai tarškėjo, lyg būtų pašvelnintas po priekalu su kūju. Aš gana lakoniškai atsakinėjau į jos klausimus, nes tuo pačiu metu rašiau Dominykui atsakymą į jo el. laišką. Galiausiai visai susimakalavau, nes į kompiuterį ėmiau rašyti tai, ką norėjau sakyti mokytojai Vaivai, o tuo pačiu metu jai sakiau tai, ką norėjau parašyti Dominykui.
- Saule? Ko tu šiandien gėrei? Aš visai nenoriu susitikinėti su kažkokia Deima. Aš tik noriu, kad ateitum po pusvalandžio į repeticiją, - tauškėjo ji.
Gal jai galvoj negerai? Aš ką tik atsikėliau, o po pusvalandžio jau turiu būti mokykloje? Mano burnoj rytinis dvokas, o plaukai... iš jų buvo galima aliejų išspaust (tiesa ta, kad mano plaukai per naktį be proto susiriebaluoja). Dėl choro repeticijos teko paaukoti sočius pusryčius, nors nebuvau tikra, kad tuščiu skrandžiu padainuosiu. Po penkiolikos minučių keturpėsčia išlėkiau iš namų pusiau šlapiais plaukais (nenorėjau ilgai džiovintis plaukų džiovintuvu, nes tada vaizdas dar blogesnis – lyg būčiau kažkokiu būdu prijungta prie elektros lizdo). Paskutinę akimirką įšokau į autobusą. Garsiai sušukau „Ačiū“ vairuotojui, mane kiaurai nužvelgė kelios pensininkės ir atsisėdau į neįgaliam žmogui skirtą vietą. Iš rankinės išsitraukiau blakstienų tušą ir mėginau pasidažyti. Kaip tyčia vairuotojas, kuriam taip nuoširdžiai padėkojau staigiai sustabdė autobusą, mano ranka su „Maybelline“ tušo šepetėliu nubrėžė juodą storą brūkšnį nuo dešinės akies kampučio iki pat smilkinio. Na ir nepasisekė! Gailiai sudejavau, mačiau, kad visi keleiviai nuo mažvaikių iki vyresnio amžiaus žmonių spoksojo kažkur manęs link. Jaučiausi kaip nevykėlė. Neturėjau jokios nosinaitės, o jei būčiau tą brūkšnį valiusi pirštu, ne tik jis nusidažytų suodžių spalva, bet ir pusė veido išsitepliotų. Tuomet prisiminiau, kaip mama pasakojo, kad kartą buvo nulūžęs jai bato kulniukas, tai ji nusilaužė ir kitą, kad batai būtų vienodi. „Būk drąsi. Mokėk išsisukti iš bet kokios padėties“ – pamenu sakė ji. Aš nusprendžiau pasekti mamos pavyzdžiu, nors situacija kiek kitokia, bet blogiau būti negalėjo (ar tikrai?). Nebuvo sunku. Vos pabandžiau nubrėžti identišką brūkšnį prie kairės akies, autobusas padarė savo darbą, vairuotojas sustabdė jį dar staigiau! Juoda kreivė buvo bemaž tokia pati kaip pirmoji, tik dailiai užlinkusi į apačią. Atrodžiau kaip... Žmogus Voras?
- Kodėl tavo plaukai šlapi? – paklausė Vaiva, kai su trenksmu įsiveržiau į muzikos klasę.
Po keistų makiažo gudrybių buvau pamiršusi savo plaukus – nei sausus, nei šlapius. Rytas buvo saulėtas, maniau, kad jie išdžius. Pasirodo, klydau.
- Čia šlapių plaukų efekto želė, - nepasimečiau.
- Aaaišku. O atrodo kaip sprogęs makaronų fabrikas! - nusikvatojo muzikos mokytoja.
Aš pastebėjau, kad jos dantys išteplioti rožiniais lūpų dažais, bet bijojau pasakyti. Ne man vienai šiandien nepavyko makiažas, bet Vaiva apie tai netarė nė žodžio.
- Eee. O kur kitos choro merginos? Ir kodėl repeticija vyksta šeštadienį? – išsprūdo klausimas.
- Pasikviečiau tave vieną, kad kitos merginos nesupyktų ir nepavydėtų. Matai, vakar mūsų mokyklą aplankė vieno konkurso organizatoriai, jie be abejo buvo koncerte ir tarp kitų solisčių pastebėjo bei ypač išskyrė tave. Tuomet jie pasiūlė man, kad aš paruoščiau tave tam konkursui. Kaip patys sako „Būtų nuodėmė jei mūsų konkurse nedalyvautų tokio balso savininkė kaip ta mergaitė su apgamu“.
Išklausiau mokytojos monologą ir visa tai man skambėjo taip neįtikėtinai.
- Koks... koks tas konkursas? – sumišusi paklausiau.
- „Gražiausio balso rinkimai“. Tavęs nedžiugina ši žinia?
- Aš nežinau... Man atrodo, kad tai neteisinga. Gal jie neatidžiai klausėsi? Kaip tie organizatoriai galėjo pastebėti mane? Juk aš chore naujokė, o už mane tikra yra geriau dainuojančių merginų. Ir ką po galais aš veiksiu „Gražiausio balso konkurse“? Juk aš toli gražu ne kokia skardžiabalsė. O mano balsas... Jis visą laiką kaip užkimęs... – labiau sau nei Vaivai pasakojau.
Aš nervingai atsisėdau ant stalo. Gal tai ir ne pasaulinio dydžio konkursas, bet aš neverta jame dalyvauti. Pažvelgiau į langą, jame mačiau savo atspindį, kuris priminė apie du anglies juodumo brūkšnius man ant veido. Muzikos mokytoja kuitėsi savo milžiniškoje „Prada“ rankinėje, netrukus rado kažin kokį kompaktinį diską ir ištiesė jį man. Rankas buvau sukryžiavusi ant krūtinės, regis bandžiau jas sulaikyti, kad tik nepaimtų tos plokštelės. Aš sėdėjau nuleidusi galvą, plaukai dengė mano veidą, ne daug pro juos temačiau.
- Aš nedalyvausiu, - pasakiau.
- Tu turi, - tonu paaukštino balsą mokytoja.
- Visai ne. Galiu mesti dainavimą kada panorėjusi, - išrėžiau.
- Būk atkakli, bet nebūk užsispyrusi. Būk graži, bet nepersistenk, - žarstė sąmojus Vaiva, o man tuo metu atrodė, kad ji nusišneka. Deja, dabar manau kitaip. -  Žinok, kad skardžiabalsių dainorėlių ant kiekvieno kampo pilna, o tavo balsas. Jį  vadina aksominiu. Tavo balsas įtikinamas, bet ir labai ramus... Paimk, prašau, kompaktą. Kaip matau, dabar tau nėra nuotaikos dainuoti, tad galėsi namie išsirinksi fonogramą, kuri labiausiai patiks. Dainą parinkau aš.
Paėmiau kompaktinį diską, labai knietėjo paklaust, kokią dainą ji man išrinko, bet negalėjau ilgiau tverti tarp mūsų kibirkščiuojančios įtampos. Jau buvau beeinanti durų link, kai Vaiva paklausė:
- Saule? Gal tave namo parvežti?
- Ne, ačiū. Aš dar turiu reikalų.
Ir turbūt pirmą kartą tądien aš nemelavau, nes tikrai turėjau susitikti su Ugne ir eiti į sveikuolių klubą. Nors kokia gi aš sveikuolė! Dabar būčiau mielai sukirtusi riebų mėsainį ar bent jau picą.