Rodos ten aš pati vaikščiojau, tik ne prie upelio, o prie prūdo, kuriame sesuo karosus chlorkalkėm ištručijo. Nieko nebėra. Nei prūdo, nei namų, nei medžių. Liko atvira šulinio duobė. Viršutinis rentinys kažkam pasidarė naudingas....

Civilizacija! Ką bepadsarysi.
Kuo daugiau gamtos suvaro į vamzdžius, motorus, benziną, tuo tariasi esant aukštesnio lygio. Ir turbūt tai tiesa. Be šitokių dalykų nebūtų sugebėjusi atitrūkti nuo žemės.

Jei upelio vardas būtų Penta, sakyčiau, kad pasakojat apie mano vaikystės peizažą. Tiesa, ūsorių Pentoje nebuvo. Labai labai malonu skaityti Jūsų darbus, o šį ypatingai.

Švelnūs prisiminimai.

Neskaičiau, o klausiausi savo močiutės pasakojimo apie plytinčias pievas, upokšnius ir įvairiausius nutikimus. Ačiū. Sugrąžinote į vaikystę.

didžiausias stebuklas - Vaikystė

...nepakartojamai žavus prisiminimas...kupinas DANGIŠKOS ŠILUMOS...o vaizdai...mieli ir artimi...taip tikroviška ir pasakiška drauge...

Toks šiltumas užliejo...ir savo vaikystės rūkštynių pievelę prisiminiau...ir pasijuokiau iš Jūsų butelio...ir sandalus( labai patogius, spalvotus) prisiminiau...ir pamaniau, kad labai jau tikras ir gražus tas Jūsų kalnas, kuriuo kopėte :)...duok Dieve Jums sveikatos surašyt viską, apie tą tikrumą...AČIŪ...ir pasiimu :)...nes Jūsų kūriniai, kaip stebuklas

Ačiū. :) Už šį tikrai Didelį gražų atsiminimą.
Kaip mažai išlieka lieptelių ten,kur kadaise buvo mūsų gyvenimas...