Nemėgstu fantastikos, visai nemėgstu, nemyliu jos. Bet ką padarysi, vardan tėviškės labo galima ir nusižengti savo principams. Maža. Maža mūsų Lietuvėlė, o ateitis visiems rūpi. Mat kaip susirūpino, konkursus skelbti pradėjo. Imtum ir pamanytum, jog be tų visokių varžytuvių,  ji tikriausiai ir ateities nesulauktų. O ji, na žinoma, ta ateitis, fantastiška turėtų būti. Ir kaip mes visi to fantastiško gyvenimo ištroškę, nerealaus taip sakant… Skaičiau Vladimiro Megre knygose. O ten galima patirties pasisemti!
   Šuoliuoti į tą ateitį greitai reikia, labai greitai, kad dar pamatyti spėtume. O ką – kursim, kursim, o paskui iš dangaus grožėsimės? Nė velnio – aš dar pagyventi noriu ir čia vietoje pamatyti. Pasakiškose jūrose išsimaudyti – tai yra be teršalų. Grynu oru pakvėpuoti… Saulės voniose “išsimaudyti” – be ultravioletinių spindulių. Visas blogybes, visas negerybes absorbuosim, pasitelkę talkon žvaigždžių energiją. Didžiulius filtrus visatoje įtaisysim, kažką panašaus į kondicionierius sukursim… Užpatentuosim. Reikia gi Lietuvėlei pinigo reikia. Už ką ji savo “lodorių” gvardiją rengs. Kas kuria? Kas racionalizuoja? Tinginiai – jie gi “arti” tingi, tai ir kuria, kad galėtų tinginiauti. Išvada – visi tinginiai protingi! Tačiau valgyti reikia – pinigėlių reikia. Na žinoma galima sukurti ir tokį reiškinį, kad “oru sotus būtum”. Protingi žmonės viską sugeba, bet ar verta. Ar verta atsisakyti vieno iš nedaugelio gyvenimo malonumo – sočiai ir skaniai pavalgyti? Ir lašinių reikia ir “cibulio” prie jų ir net… Ai, tiek to. Taigi netolimoje (kaip beje ir tolimoje) ateityje maitinsimės natūraliu būdu. Ir vaikus natūraliai gaminsime (tai irgi vienas iš gyvenimo malonumų) ir gimdysime, na gal nebūtinai natūraliu būdu. Aišku niekas tokių primityviu, archaišku būdu vaikų į pasaulį tikrai neleis. Juk operuoja visokie ten “jogai” be skalpelio – tad ir kūdikėlį paversime “dvasine būsena” – kad su oru šviesą išvystų, o paskui vėl “sudėliosim” į vieną visumą. Čia jau šitoje srityje ne tik medikai darbuosis, pajungsim visus ekstrasensus, jogus, būrėjus, magus, visokio plauko ir pavidalo personas, kad tik kuo dvasingesnė ir tobulesnė būtybė dienos šviesą išvystų. Ir vėl užpatentuosim. Vėl pinigėlių pasidarysim. Atsikratysim visokių individų pakampėse savo aukų tykojančių – jų  bloga energiją perdirbsim į teigiamą. Mes – lietuviai. Juk išmoksim, sukursim ir užpatentavom. Tegul tie visi aukščiau išvardinti dirba, mąsto ir kuria. Lietuvai pinigėlio reikia. Nemanykit, jog komunizmą sukursit – jau kūrė, teorija: “gyvenimas be pinigų” – visiem pagal poreikius  nepasitvirtino. Ką čia dar prasimanyti, kad galima būtų praturtinti Lietuvą. Mėnulio mes nepirksim. Negirdėjau, kad dievulis imtų savo valdas pardavinėti. Kas ten? Amerikonai kvailiams jį dalimis pardavinėja?
O kiek tų kvailių atsirado! Tačiau kokį “Jupiterį” gal ir vertėtų išsinuomoti – mes gi ne grobuonys, gražiuoju susitarti galime. Negi žvaigždžių karus pradėsi dėl lopinėlio valdos. Ekskursijas rengsim – juk Lietuva Europos centras, taigi ir priklauso jai kaip pridera elgtis, pagal išskirtinumo teorija. Tegul aplanko, mūsų, lietuvių, dėka, visatos tolius kitataučiai. Ar gaila. O mes turtėsime ir turtėsime. Tiesa, mūsų (žmonijos)  pagal tikimybių teorijos dėsnius turėtų labai “ryškiai” padaugėti. Nieko, nieko, mes užimsime ir astralinį pasaulį – sako ir dabar ten dvasios ir dar neaišku kas gyvena (ir telpa gi visi). Štai jie tai atsisakė visokių gyvenimo malonumų, mes – ne. Mes  kaip nors sutilpsime ten visi, būsime dvasingi, tolerantiški, supratingi, kūrybingi ir labai protingi. Visiems vietos užteks. Jie mums savo patirtį perteiks – tūkstantmečiais kurtą! O pavadinimo, “ apčiuopiamos vietovės” taip sakant, jis (astralinis pasaulis) kaip ir neturi. Privatizuosim. (Norėjau parašyti, “prichvatizuosim”, bet svetimybė bus. O reikia savo tautą ir kultūrą puoselėti). Mūsų mažos Lietuvėlės teritoriją išplėsim. Juk ten dar niekas nesugebėjo savo ribas nubrėžti, kas pirmas, tas ir laimi. Taigi, Lietuva įgaus gan skambų vardą, vis arčiau dievulio būsime, gal ir palaimos daugiau mums klius. Kas arčiau lovio… Taip. Lietuviai kūrybinga tauta ir draugiška. Todėl ieškosime kitų  civilizacijų tarpžvaigždinėse platybėse. Ir rasime, oi rasime, kad tik jie už mus protingesni nepasirodytų! Štai ir dilema – kas valdo pasaulį, gėris ar blogis? Todėl, prieš juos atrandant, reikia  tobulinti ir krutinti smegenėles. Sapnus “išrišim”. Ten oi kiek informacijos, tik suprasti  ją reikia. Darbuojasi ir vėl tie patys amerikonai ta linkme jau eilę metų, sapnų tyrimo institutus kuria, ieško įvairių pavyzdžių, atitikmenų ir. t. t.,  ir t.t. Bet ką tie amerikonai? Štai mes, lietuviai, žmogų “išrišim” – jis pats kaip kompiuteris kokį norės, tokį sapnelį nakčiai ir įsidės. Ir ne tik sau (jei tik panorės). Kam naktimis veltui laiką gaišti, košmarus sapnuoti, galima gi viską numatyti, sugalvoti. Įsidėjai sau į proto ertmę sapnų diskelį ir žiūri. Ne, ne, ne – ne robotai mes! Bet štai kitus savo valiai robotais paversime! Ir vėl ne taip supratote, ne iš blogos valios – mes geručiai, teigiami, tokių būdu “blogiečius” neutralizuosim. Jau anksčiau minėjau – “geriečiais” versime. Tik gal reiktų palikti keletą “vidutiniokų” – neturėsime su kuo lyginti, tad iš kur žinosime kad mes tokie geri? Ką ir paklaust jau negalima? Reikia ir kitų nuomonę išklausyti. Tolerancija. Miegant geriausiai įsisavinama informacija. Reiškia ir perteikiama taip pat. Logiška? Ne? Pabandysim. Ateis vaikai į mokyklą (nereikės jokių vadovėlių), užmigdysim. Patogias lovas  vietoj įgrisusių suolų pastatysim. Ir sudėsime reikiamą informacijos srautą. Greitai, kokybiškai, protingai. Pagaliau išlaisvinsim žmogų, tikrąja to žodžio prasme, iš “vergijos”. Neneikite vėl! Kuriam jau ten, mokykloje, patiko? Ar daug jūsų? Nieko, nieko, dėl vieno kito tikrai prie suolų negrįšime. Tačiau kiek atlaisvinsim laiko! Galės mūsų atžalėlės ramiai išsimiegoti lig soties, mes irgi. Užpatentuosim ir tą išradimą, viską užpatentuosim. Lietuvą garsinsim. O tai rašo apie mus  kaip apie kanibalus – Lesterius ten visokius. Rašytų apie vokiečius (jie šitoje srityje pasireiškė) tai dar suprasčiau, o čia…  Kursim savo tėviškėje mielą širdžiai kampelį. Neneigiu, jis toks ir yra, bet dar mielesnį. Visokius lietus pajungti savo valiai – “baika”, mes metų laikus valdysim pagal teritoriją ir poreikį. Reikia vasaros – prašau, žiemos – jokių problemų! Ir gražinsim, gražinsim Lietuvėlę. Didžiulius akvariumus iš kai kurių ežerėlių padarysim. Kad įvairios “svetimžuvės” gyventi galėtų. Žemėje kursim rojų, žemėje! Lietuvoje. Milžiniškus dirvonuojančius dirvonus (nieks neprivatizavo, nesusigrąžino) oazėmis paversime. Prie jų iš vaivorykštės spalvų namelių pristatysime – energiją tam pajungsime ir magnetinių laukų pagalba švytinti rojų sukursime – jokių plytų, jokio užterštumo, jokio pasipiktinimo! Prigalvosim daug, oi daug įvairių pramogų – tam ir galva kad galvoti. Nedėliosiu aš čia viena savo idėjų. Reikia leisti ir kitiems pasireikšti. Nes mes išauklėti, padorūs, tolerantiški. Suklestės tėviškėlė, oi suklestės ir kas po to išdrįs pasakyti, jog pažadėta žemė (nors ir nežinau, kas ir kam žadėjo) Izraelis, o išrinktoji tauta žydai. Lietuviai! Ir skambus vardas Lietuva. Ak, gal reiks ir bibliją perrašyt…