Ne tas, kuris prieš ligą
Sukausto mums mintis,
Ne tas, kada į sniegą
Negyvėliu krenti,

O tas, kaip palydovas
Kur vaikšto vis šalia
Kieme, darže, prie lovos
Su mimika kvaila.

Taip įsismeigęs tyli,
Ir jo net nematai.
Po kojom daugel mylių –
Kieti jo pamatai.

Jis mūsų net nešaldo,
O nukrečia šiurpu
Kaip kruviniausias baldas
Ar sapnas koks kraupus.

Atsiskleidžia ir žvelgia
Rentgeno spinduliais
Ir pjauna tarsi dalgis,
Ir laužia atkalai.

Ir nuo dienos naktinės,
Ir nuo nakties šviesios
Kai paakiai sutinę,
Kai pamilsti visus,

Jis atneša tamsumą
Duobės neiškastos,
Išnykstantį atstumą
Žmogaus trukmės keistos.