Pati mieliausia ir gražiausia muselininko svajonė pažvejoti šiaurės upėje. Ir, žinoma, už poliarinio rato. Kiekvienas ją nešiojome širdyje. Kai susėdę prie laužo, netoli sraunios upės Lietuvos, negalėdavom nekalbėti apie šiaurę. O jei tame ratelyje būdavo vienas ar du, pabuvoję joje, klausydavomės jų kalbų ir, atrodė, patys ten esam, patys girdim, kaip džeržgia ritės, linksta muselinės kotai: ne viršūnė, o nuo rankenos. Labai jau stiprios, bene pačios didžiausios ir turbūt kovingiausios žuvys, pagaunamos su museline meškere; nebent pamiršus tarponus.
Vilniaus senamiestyje gimusi ši svajonė pavirto į realybę, Iš čia ir pajudėjo aštuoni Klaipėdos muselininkai kartu su vienu vilniečiu.
Trys \"Žiguliai\" riedėjo šiaurės kryptimi. Per Lietuvą, per Latviją, per Pskovo sritį, per Sant Peterburgo sritį. Kai įskridom į Karelijos respubliką, visų akys prilipo prie mašinos stiklų, kad tik daugiau pamatyti, aikčioti, išvydus nuostabią Karelijos gamtą, sraunias upes, upelius. Taip ir norėjosi sustoti, išlipti ir nubėgti prie kokios upės ir pabandyti. Juk būtinai kibtų. Juk taip toli nuo civilizacijos, nuo baisių monstrų. Tačiau mes skubėjome. Ten, už poliarinio rato, į Murmanską sritį, į Kolos pusiasalį, kur eglės smailiom viršūnėm vis siekia ir nepasiekia dangaus. Ten laukė mūsų svajonė. Viename žodyje ji tilpo - Ulba.
Paskutinius dvyliką kilometrų reikėjo važiuoti tokiu keliu, kurio ir keliu nepavadinsi. Atrodė, lyg čia kažkada tekėjo sraunus upelis, o dabar išdžiuvo, ir liko akmenys, per kuriuos tiesiog kaip vabalai ropinėjo sunkiai pakrauti \"Žiguliai\". Pagaliau neištvėrėm. Pagailo mašinų. Pėstute nuėjom iki kelio galo, kur buvo vienintelė stovyklavietė. Nyki ji atrodė. Matėsi, kad daug jai teko iškęsti. Visokių būta žmonių. Ir tik gilios žiemos įstengdavo sunaikinti civilizacijos kūrinėlių liekanas.
Prietemoj stumdydamiesi tampėmės su daiktais. Statėm palapines, nelabai žiūrėdami, kur. Po ko, vėliau, ne viena palapinė telkšojo baloj. Žinoma, patį pirmą vakarą negalvojom apie tai. Svarbu buvo kuo greičiau baigti terliotis ir susėsti prie laužo. Užkrimsti kokio ėdalo ir pakelti tostą už tai, kad mes čia, va, piršteliu galim paliesti samanotą šiaurės žemę, šiurkščius medžio kamienus, pasimurdyti klampioj pelkėj ir, svarbiausia, tai bus rytoj, ištiesti ilgą muselines valą ant šiaurės upės vandens paviršiaus... Ir galbūt smūgis. Stiprus, kokio dar nesam jutę. Galbūt kova. Žuvies ir žmogaus. Kas laimės?
Naktį lijo, stipriai. Ir ne vieną naktį. Taip pat ir dienomis. Lyja ir šilta. Už poliarinio rato, bet nesijaučia. Temperatūra kaip Lietuvoj +20C.
Priešaky - dvi savaitės, todėl ir nebuvo liūdna, kad pirmą dieną nuo upės grįžome tušti. Pamatėm, pažvejojom vienoj iš Umbos atšakų - Nizmoj. Kita - Rozvingas. Jame draudžiama žūklė, nes lašišų nerštavietės. Trečia - Krivėcas, prikimštas amerikiečių. Ten net nosies nekiškit, - patarė vietiniai inspektoriai. - O Nizmoj prašom, pirkit licenzijas ir gaudykit. Pagausi - džiaukis, ne - bandyk dar.
Juodas, mažytis, toks menkutis, o kanda, o griaužia. Skaudžiai, be gailesčio. Moshke vadinasi. Kaip išversti į lietuvių kalbą, nežinia. Atrodė, jog išvertus ir griaužtų mažiau. Kentėjom nuo jos. Laukėm šalnų, kurios praretintų jų tuntus. Deja, jie mus išlydėjo taip ir neapmažėję. Viena sužinojom, jog nemėgsta moshkara - braškių uogienės ir ypatingo pašteto. Mūsų kūneliai buvo pats jų mėgstamiausias skanėstas.
Vis dėlto pratrūko. Atsirišo maišas. Pasipylė laimikiai. Trečias vakaras, ir jau yra apie ką kalbėti. Emocijos liejosi tokiu srautu, lyg Nizmos vandenys per rėvas. Ir nė vienas nebeprisiminėm ten, dar Lietuvoj, kuklaus noro: nors vieną lašišą, nors vieną. Sutinkam mojuoti meškerykočiais visas dienas prie upės, kad nors kartą pasisektų. Pamiršom. Pamiršom todėl, kad, atsirišus maišui, pasipylė Nizmos dovanos. Lašišos. Į jas, kaip į degantį laužą, gali žiūrėti valandų valandas ir neatsibosta. Tačiau ateina laikas, kai turi vienoj rankoj lašiša, kitoj aštrus peilis; eini prie vandens ir išdarinėji žuvį. Ir belieka tik skaisčiai oranžinė filė.
Kokia pati geriausia lašišinė muselė? Didelių ginčų nebuvo. Patys laimingiausi buvo du. Jie pagavo po devynias lašišas. Tiek sužvejoją, turėjo teisę spręsti. Tad į pačią viršūnę iškėlėm muselę \"Thunder&Lightning\". Greta jos mėgavosi muselė \"Silver Doctor\". Pagauta buvo ir ant \"Night Hawk\". O kitos? Kitos tylėjo. Kibimų lig ir būta, tačiau vienas kitas.
Iki Nizmos upės nuo stovyklos eiti dešimt minučių. Tačiau per tris pelkes. Klampias. Kaip lėtai eitum, vis tiek atsivelki sušilęs. Tiesiai prie krivoj porog pradžios. Prieš slenkstį gan gilus išplatėjimas. Tykus vanduo. Jis gan lėtokai artėja prie rėvos, ištįsdamas veidrodiniu paviršiumi. Ir kai jau atrodo, vanduo ims garmėti per akmenis, iš ten šokteli lašiša. Aukštai. Visu ilgiu. Rausvais it varis šonais. Tai stajalaja. Ji birželio pradžioj užsiropštė į upę ir laukia rudens. Paliesėjusi, kūnelį pritaikiusi prie gėlo vandens. Ir įnoringa. Jeigu šokinėja, neima. Vietiniai taip sako - skakun ne biriot. Bet kas mums, ima ar neima, bandom. Švyturiuoja kotai, švilpia valai. Kas pusmetrį išmatuojam vadinamą \'liežuvį\' prieš rėvą, kur lašiša ilsisi, įveikusi slenksčius. Arba žemiau slenksčių, kur ji kaupia jėgas, kad lengviau galėtų įveikti šniokščiantį vandens srautą.
Geriau, kai lašiša užkimba žemiau rėvos. Čia yra kur jai palakstyti, pakvailioti, ritę pačiržginti. Ir žvejui ramiau. Jeigu neatsikabins, lengvai paimsi. Žinoma, aukščiau uodegos. Čia lašišos visa jėga. Kilstelėji, ir žuvis aprimsta. Dar kiek pasiraito, ir tiek. Gali bristi prie kranto. Stipriu smūgiu nudobti ir ilsėtis. Parūkyti cigaretę. Yra dėl ko. Kova trunka dešimt minučių ir daugiau, žiūrint, koks žuvies svoris. Kova - tai smagu. O dar smagiau, tai pats maloniausias muselininkui garsas, kai čirškia ritės stabdžiai... Kada žuvis ištempia visą muselinės valą ir bematai vien bekingą, ima stipriai plakti širdelė, o jei nutrūks, tiek ir beišvysi... Bet viskas baigiasi gerai. Ir tu vėl sėdi ant kranto. Laimingas. Virpantis. Cigaretės nepadeda. Nes vienam atlaikyti emocijas vargiai pavyksta. Žinai, ten prie laužo, kai visi susirinkę kalbės, ir tu taip pat, tada bus lengviau. Tada visi bus tokie kaip tu.
Ne visos dienos buvo sėkmingos žūklėj. Atmojuoji nuo ryto ligi vakaro, ir nė vieno kibimo, nė vieno stuktelėjimo. Tada pagalvoji, sunki ta lašišų žūklė, kaip gerai būtų, jei kiršliai palinksmintų. Deja, praėjus lietingiem orams vasarą, vandens lygis Nizmoj apie metrą aukštesnis negu pernai tuo pačiu laiku. Todėl kiršliai pabėgo iš galingo srauto ir įsitaisė ramybėje, išplatėjimuose. Iš čia paimti jį žymiai sunkiau. Ramus vanduo kiršliui saugi slėptuvė nuo žvejo.
Iš pelkių vanduo maitina Nizmą. Čia jų tiek daug, jog praūžus lietui, tiesiog upeliais čiurlena į upės vagą. Takas, vedantis palei Nizmą, taip pat eina per durpingas pelkes. Pats takelis žvejų išmaltas, išbrinkęs, iškleręs. Klampoti juo sunku. Tereikia paeiti keletą kilometrų, kai pajunti, kaip senka jėgos, kūnas prakaite maudosi. Tuo pačiu keliuku grįžti atgal. Stovykloj stovi ir jauti, kaip garai per rūbus smelkiasi. Geras pusvalandis prabėgs, kol atsigausi. O rytoj vėl tas pats. Nori pagauti, turi eiti. Nors galima bandyti laimę arčiausioj nuo stovyklos rėvoj. Mes ją pavadinom -  dezhurnaja rėva. Joje kas nors visada žvejodavo. Patogu buvo tiems, kas turėdavo valgyti gaminti. Netoli, dešimt minučių, žiūrėk ir pagauni vieną lašišą. O kita, pakibusi, išsigudrina pabėgti.
Įdomiausia diena buvo, kai pasirodė balta lašiša. Tai ką tik iš jūros atėjusi. Ji žymiai stipresnė, negu stajalaja. Ir pakirsta, ardosi savaip. Prigalvoja visokių triukų. Tai neria žemyn pasroviui, šokinėdama virš vandens, tai braunasi aukštyn, trūkčiodama valą. Vargas, jei ji įstengia pasiekti rėvos pradžią. Papuolusi į galingą srautą, dar labiau įsiunta ir jau galvotrūkčiais neria žemyn. Tokią sulaikyti sunku. Daugiausia pasprunka. Na, jei pavyko sustabdyti ir priversti kilti prieš srovę, tai dar ne viskas. Įsisprendusi sraute, lašiša trumpais stipriais smūgiais timpčioja valą, atrodo, lyg kas vinis kaltų. Jei tas nepadeda, puola prieš srovę tokiu greičiu, jog muselinės šniūras nespėja, perskrodęs vandenį, įsitempti. O tai puiki proga atsilaisvinti kabliukui ir, žinoma, atsikabinti. Na ir tegu...
Netikėtai mes ją pastebėjom. Pašvaistę. Kažkaip tarp lietingo oro įsivėlė giedra naktis. Vos sutemus, dangaus skliaute ėmė dėtis keisti dalykai. Baltos, plačios juostos nutįso, vis platėdamos, skaitydamos. O paskui tie balti šviesuliai ėmė temptis link horizonto. Banguodami, švytėdami,spinduliuodami. Atrodė, lyg nuo vėjo draikėsi didžiulės dangaus užuolaidos. Iš netikėtumo pradžioj ir nepatikėjom. Negi šiaurės pašvaistė. Tik žiemą ją pamatysi, - atsirado žinovų. O mes kažkodėl pamatėm rugpjūčio pabaigoj. Ir dar du kartus. Trečia buvo pati puikiausia. Net lyg spalvos matėsi. Prasidėdavo pašvaistė kažkur pusė pirmos nakties vietiniu laiku. Trukdavo pusvalandį. Bet jo užtekdavo, kad suvoktum, jog matai, ko Lietuvoj niekada neišvysi. Kažkas bandė juokauti, kad pašvaistė - tai upe kylančių lašišų nugarų atspindys danguje...
Grįžom atgal į jau pasiilgtą Lietuvą, lyg į rudenį. Atrodė, jog vykstam kitu keliu. Tiek rudens, jog kraukis ir vežk į Lietuvą, kur rudenėlis vos nagelius kištelėjo.
Gal ir gerai, kad negali išsivežti šiaurės grožio. Bus dėl ko grįžti dar kartą. Ir dar kartą. Ir jau be kuklaus noro. Net gėda paliko, kai pagalvoji, jog devyni žmonės per dvi savaites su trupučiu sugavo trisdešimt šešias lašišas. Pati stambiausia buvo septynių kilogramų. O juk žadėjom po vieną, ir užteks. Tačiau žinau, jeigu taip ir būtų atsitikę, mes būtume grįžę tokie patys, iki ausų įsimylėję šiaurę. Ir niekada, jei ir panorėtume, mums nepavyktų išsivaduoti iš smagiai lipnių šiaurės rankų. Atrodė, lyg mes visi pabuvome pas motiną. Dvelkė tokia ramybe, lyg būtume įsiropštę į mažą supamą lovytę...