- Kas ten? – tyliai paklausė, nes pro durų akutę tamsioj laiptinėj negalėjo pažinti stovinčiojo už durų.
- Tai aš, Verutė, tavo kaimynė.
- Mano kaimynė ne Verutė...
- Kaip ne Verutė, kaip ne Verutė, - pabiro tarsi žirniai žodžiai. – Negi neprisimeni. Juk ne kartą pas mane slėpeisi, kai tave tėvas lupti ketino...
Dovilės rankos pačios išsitiesė prie durų užrakto ir moterys puolė viena kitai į glėbį. Dovilė jautė kaip prieš jos valią skruostais ritasi sūrios ašaros, kaip gerklę gniaužia rauda. Stengėsi iš visų jėgų sutramdyti verksmą, bet nepajėgė. Ir pratrūko... Verutė glostė ją, glaudė prie savęs, nieko nesakė. Leido jai išsiverkti, laukė, kol pati aprims. Tik po kelių minučių Dovilei pavyko suimti save į rankas. Išsilaisvinusi iš Dovilės glėbio, Verutė iš laiptinės įbogino nemažą kelioninį krepšį, uždarė duris, akimis permetė varganą būstą.
- Sėskis, Verute, atleisk man. Taip apsidžiaugiau, kad nebesusivaldžiau, - kaltai šypsojosi Dovilė, šluostydamasi ašaras.
Verutė pritūpė ant vienintelės kėdės, ir vėl tarsi žirniai pabiro jos greitakalbė:
- Vat, važiuoju lankyti savo Linuko, tai tavo mama paprašė, kad užšokčiau pas tave. Seniai jau tu namuose nebuvai. Mama labai nerimauja. Kai tėvui šitaip nutiko, tai  tavo mama  nė į burną tos smarvės neima. Vis apie tave kalba. Gal atsitiko kas negero, gal serga. O  čia kieno mažiulis miega? Paėmei padaboti? Gal už pinigus?  Gražus  koks. Rubuilis. – džiaugėsi Verutė Nojumi palinkusi virš lovelės.
- Čia mano sūnus, - pasakė Dovilė.
- O vyras geras? Daug uždirba? O gal irgi studentas? – vienas po kito biro Verutės klausimai.
- Nėra vyro. Panautas. Juk taip kaime sako? Nesakyk tėvams. Jie nesupras. Nereikia jiems žinoti. Beje, minėjai, kad tėvui kažkas nutiko...
- Vat, tai nutiko, Dovilyte, vat nutiko. Ėjo žmogus per kiemą ir susmuko. Tavo mama girta miega. Vat gerai, kad aš nešiau tuo metu jūsų šuniui pietų atliekas, juk žinai, mes šunio neturim, nei katės, kai Linukui alergija, tai ir nelaikom...
- Kas tėvui?..
- Vat ir sakau, ėjo žmogus ir blinkt kaip ilgas. Nejuda. Persigandau. Skambinu seselei. Greit atalėkė. Maigė draskė ir man liepė krūtinę spaudyti. Kol spaudžiau jinai greitąją iškvietė. Atgrobėm iš giltinės. Daktarai pasakė, kad nuo gėrimo širdis pagedo. Jei dar kartą išgers ir gatavas bus. Niekas nebegelbės. Tai po to ir tavo mama nė į burną. Žinotum, tėvas tai be sveikatos. Nieko nebegali. Tuoj dūsta. Ir vaistų kasdien reikia. Invalidumą pradėjo gaut. O mama tavo tai pas ūkininką karves melžt pradėjo. Pieno parsineša, algą pastoviai gauna. Ir tau lauktuvių pridėjo. Gerai dabar jiedu gyvena, tik pragertos sveikatos jau nesugrąžinsi... – kalbėdama Verutė traukė iš krepšio sūrį, sviesto gniutulą, grietinės stiklainiuką. Iš dugno išlupo šviežių daržovių maišelį. – Vat valgyk, vaikeli, ir mažuliui bulvyčių sutrink. Ekologiškos... Kuo vardu vaikelis?
- Nojus.
- Nojus Nojus... Gyvasties gelbėtojas nuo tvano. Gal geras žmogus išaugs. Gal dideli darbai jam lemta nuveikti. Vat ir mano Linukas... baigė mokslus, įsidarbino čia, sostinėj. Atvažiavau pažiūrėt, kaip čia jam sekasi. Vis paklausdavo manęs, kaip tu laikais. Kai neparvažiuoji pas tėvus, tai nežinau, ką jam pasakyti.
- Dabar žinosi, kad pavainikį pasigavau...
- Ką tu, vaikeli, ką tu. Aš nieko blogo nepamaniau! Gink Dieve! Nė vienas nebūna kitaip pradėtas ir pagimdytas. Visi tėvus, mamas turi, tik ne visi jais rūpintis nori. Neverk Dovilyte. Prisiverksi dar, vaikeli, spėsi.  Ar pinigėlių turi? Gal galo su galu nesuduri. Žinau, kaip studentams būna. Neseniai ir manasis toks buvo. Dar nepamiršau. Imk penkiasdešimt. Tai Nojui dovana. Ar jau pakrikštijai?
- Dar ne... Bet nereikia pinigų, netrukus gausiu už ...
- Jei nesibodi mumis, tai mudu su seniu kūmais pabūtumėm... Paimk, vaikeli. Vat čia nuo kūmų Nojui...
- Ačiū, Verute. Ačiū, kad nepasmerkei manęs, - pro ašaras šypsojosi Dovilė.
- Nėra už ką dėkavoti. Juk dažnam pasitaiko ne į tą autobusą įlipti. Nieko nieko, atvažiuos ir tikrasis, nuveš ten kur tau reikia. Nenusimink.
- Oi, kokia aš išsiblaškėlė! Kuo tave pavaišint? Kavos? Arbatos? – sukruto Dovilė.
- Kavos, jei turi. Miesto arbatos nemėgstu. Namuos tik žolelių arbatėlę geriu. O vis tik gal tavo mamai pasakyti apie vaikelį? Namanau, kad pyktų. Dabar ji visai kitas žmogus...
- Gerai, pasakyk, ir paskambink man. Noriu žinoti, ką ji apie mane pamanys... Gal pasmerks... Va mano telefonas.
- O gerai, kad tik nepamesčiau, - dėjo lapelį Verutė į giliausią piniginės skyrelį. – Vat aš jau ir bėgsiu. Diena su galu. Pas Linuką dar nebuvau.
- Kavos dar negėrėm...
- Kitą kartą. Kai Nojų krikštysim, ne tik kavos, bet ir stipresnio paragausim... Ate, vaikeli, laikykis. Būk stipri.
Durų pokštelėjimas paslėpė išeinančią Verutę, bet jos atvežta šiluma pasiliko.