Iki mirtis mus išskirs

Kažkas Tavy mane priverčia suktis. Tarsi žemę.
Tarsi vilkelį raganos prakeiktą.
Netyčia mestas burtas sustingdo amžiams judesy.

Bandau rašyti – negaliu,
Iš lėto pabandau nupiešti,
Paletė liejasi, dažai nekimba, rankos neklausys...

Nusprendžiau: meilė lyg ėduonis,
Išgriaužus visą mano racionalų vidų,
Palikusi mergaitišką drovumą,
Pamiršo uždusint eratišką kalbos manierą.

Tad suoksiu kaip lakštingala namų neradus,
Kad myliu, laukiu ir kasnakt sapnuos regiu!
Kol kas suleis stipriausio antikūno,
Ir griūsim
negyvi
abu.
Mūza Erato

2010-06-16 22:43:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2010-06-17 00:21:31

Paletė liejasi, dažai nekimba (drobė be grunto), rankos neklausys...– gal neklauso, nes būsimasis laikas čia rėžia.Iš anksto juk negali žinoti, kad jos neklausys, o gal klausys...

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2010-06-16 23:45:38

Na, mirtis tai čia tikriausiai perkeltine prasme ;) Įdomus eilėraštis. Nors nesu didelis prozinių eilių gerbėjas, bet šitas man patiko.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-06-16 22:55:17

pasirodo ir pasijuokt galima iš svetimos,,nelaimės"...:))))