Kuriems galams renki aštrias jausmų šukes -
Ne kart į akmenis jau kritęs mano indas.
Smūgius tik pareigos padėjo kantriai kęst,
Nors kas netingi, tas į purvą mindė.

Nesusižeisk nei rankų nei širdies.
Jei akį peršti, ten - tik menkas krislas.
Nebegaliu tau nieko pažadėt,
Nes laikrodukas jau virš plano tiksi.

Tiktai vaidenas regimas medus,
Nes rusvas apnašas - seniai sukepęs kraujas.
Deja, nesugebu iš praeities pabust,
Pasimatuoti rytmetį kaip naują.

Pamiršk, prašau, nes šitaip bus geriau -
Bus nežaizdoti nei jausmai, nei pirštai.
Lai tai, kas dužo ir ne kartą jau,
Nesužalojęs gailestingo miršta.