Gyvenimo veidrodis...
Apmiręs  voras jo kampe
Kvailos aukos vis tyko.
Smalsu...save atrasti mėginu...
Pavargę akys žvelgia į mane
Su klausimu sustingusiu ir nebyliu,
Iš kur einu...?
Į kur skubu...?
Kodėl nukritus paukščio plunksnai aš verkiu
Ir debesėlio kelią danguje piešiu.
Išeinant žmogui iš namų
Palydžiu kryžiaus ženklu...
Kodėl-savęs nesuprantu.
Kodėl negaila užmirštų dienų,naktų,
Skaičiuotų kantriai ant rožančiaus karoliukų
Ir gaila kūrybingos valandos,
Kuri galbūt rytoj nebepasikartos.
Paveikslo išnešto į nežinią,
Tebekvepia dažai ant rankų
Ir taip norėtųsi,
Kad nepasibaigtų valanda,
Kai ilsisi šalia manęs tava ranka,
Kai saulės spindulys drovus,
Mums neša vandenyno kerinčius kvapus.
Apsidūmavęs veidrodis -graudu,
Jame pažint save sunku,
Tegul jisai apsidengia voratinklio šydu.
Sode pragydo mirlio...
Į savo dieną išeinu.