Aš degiau ne ugnim – pelenais rusenau
Ir skendau aš ne jūroj – savo kiemo baloj.
Gal man buvo per daug, o gal šiek tiek per mažai.

Gyvenau ne viena – du arkliai ir kaimynų katė,
Ir namai be langų, nes bijodavau naktį uždusti,
O sutemus, pridegdavau žibalu lempą.

Turėjau plačią lovą – miegodavau vienui viena,
Tik kartais nuo palubės mažutis tarakonas
Įkrisdavo į patalus, bet aš ir jo šalia bijojau.

O gal tai buvo lengvai spalvotas sapnas,
Nors iki tol naktim sėdėdavau atvėrusi akis.
Ir visuomet bijodavau paklysti užsimerkus.

Aš degiau ne ugnim – pelenais rusenau,
Ir degu vis taip pat, tik niekas nelanko,
Tikriausiai todėl ir likau nesudegus.
Pelenais pelenais pelenais...