Nebenoriu tavęs nežadėto
Lyg ratuotų kamanių medaus,
Apsisuk ir nupėdink iš lėto
Ten, kur kojos kelių nepaklaus.
Man pabodo išmirkę blakstienos,
Tarsi pelkė vis trauki dumblan.
Nors žinau, priklausai ne man vienai,
Dėmesys prisaikdintas tik man.
Jau pradink, ilgesy užkerėtas,
Kapiliaruos žymė palikta.
Mano sieloj nebėr laisvos vietos,
Tįso brydė kampuota, sukta.
Tu palik mane vieną vienužę,
Nors sopėtų palaukės beržai,
Kai pavasariai vėtromis ūžaus,
Nebijok, kad skaudės per mažai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2010-06-15 22:42:32
Gana sklandžiai. Paskutinė eilutė - daug pasakanti.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-15 22:41:16
Labai skambus, paliečia širdelę ir lieka joje.Sėkmės ir lauksiu kitų eilių.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-06-15 21:54:33
nepaliks taip lengvai, daug paprašys už tai ...gražiai surimuota...,,išmirkę blakstienos"- tebūna džiaugsmo ašarose :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-15 20:36:40
Net nežinau ką pakomentuoti... Gražus, patiko, žodžiu, puikus darbas.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2010-06-15 19:27:09
paliks, po tokio prašymo tikrai paliks ;)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-15 19:23:21
Vaizdžiai ir įtikinamai skamba - tai turbūt paliks ramybėje nedorėlis ilgesys. :)