Pasakiau JAM apie tai, kad išmečiau JO dovanotą žiedą...


Sakė, kad tai JO šeimos tradicija...

Žiedas buvo gražus, paprastas. Jį radau kavos puodelyje. Keista, ar ne? Randame daiktus įvairiose vietose: gatvėje, parduotuvėje, namuose... Na, aš radau žiedą. Puodelyje...

Po šio įvykio, žmogus panoro mane pamiršt. Visiems laikams. Sakė, kad noras buvo didžiausias... Nemanau, kad žmogų galima pamiršti, net priešai vieni kitų nepamiršta ir kartoja, kad buvo gera kova... Tačiau tą akimirką manyje vyko didelė permaina, galbūt, impulso vedama ir su visa neapykanta išmečiau ta žiedą. Nuo tilto. Į vandenį... Tai truko taip neilgai... Galėčiau tai palyginti su kolibrio skridimu, kurio, žinoma, nesu mačiusi, bet numanau, kad tai buvo kažkas panašaus į tai... Net sekundės nepraėjo po to, kai aš jį įmečiau ir nebemačiau jo...

Sakė man, kad neatleis.
Man labai gaila, galbūt, taip buvo lemta, nes galbūt nesu JO vienintelė.
Pirmą kartą nejaučiu jam nieko....

***Man gera.