Porą valandų prabuvau užsidariusi savo kambaryje. Nieko neveikiau. Vis dar galvoje skambėjo Pauliaus žodžiai, kad jis žino, jog man jis patinka. Nors tai vis vien vienpusė meilė, bet kita pusė žino apie ją.
Sugalvojau prasiblaškyti viena. Paula šiuo metu buvo duše. Taigi turėjau progą pasprukti. Nieko netrukdoma išėjau stotelės link. Įlipau į pirmą pasitaikiusį autobusą ir nusitrekiau velnias žino kur.  Nežinau kodėl, bet dar porą kartų persėdau ir jau buvau man visiškai nematytame Klaipėdos rajone. Kol supratau, kad pasiklydau praėjo kokia dešimt minučių. O tada jau puoliau į paniką. Be telefono, vos su dvylika litų kišenėje, nežinanti net namų telefono atsidūriau visiškoje nežinioje. Apytiksliai apskaičiavau, kad nuo mano dingimo praėjo apie valandą ir namiškiai jau turėjo pasigesti manęs. Pradėjau klaidžioti gatvėmis, kad sužinočiau, kur atsidūriau. Šis rajonas buvo kitoks nei tas, kuriame laikinai gyvenau. Čia nebuvo nei didelių prekybos centrų, nei klubų. Iš dalies tai buvo panašu į mano miestelį, bet čia nebuvo jis.
Diena jau ėjo vakarop. Tai pastebėjau iš tamsėjančio dangaus. Mano skrandis pradėjo groti maršus, nes greičiausiai pasijutau alkana. Suradusi pirmą kioską nusipirkau šio to užkąsti. Nebuvo jokių ženklų, kad kas nors manęs ieškotų. Arba aš nesupratau, kokia didelė yra Klaipėda .
Dangus jau visai temo ir aš puoliau į dar didesnę paniką.
-         Ar kas nors mane suras?! – surikau ant visos gatvės.
-         Atleiskite, panele, ar jums viskas gerai? – pasiteiravo maloni moteriškė.
-         Jeigu būtų gerai, ar rėkčiau?! Tiesa ta, kad pasiklydau.
-         Vargšė mergaitė.  Gal tu alkana?
-         Ne.
-         Eime su manimi. Galėsi pernakvoti pas mus. Vis tiek manau namo jau neparsirasi, o rytoj tau padės mano sūnėnas. Nesidrovėk. Eime.
Nelabai norėjau eiti pas visiškai nepažįstamus žmones, bet kur aš dėsiuos naktį? Vos įžengus į moterėlės namus, mane sužavėjo visokiausios smulkmenos. Įvairios statulėlės, paveikslai. Namai buvo kerintys. Apdaila irgi pasakiška. Sienos ne tik kad ištapetuotos, bet patys tapetai buvo piešti rankomis. Man atrodo, kad toks darbas truko labai ilgai.
-         Beje, vadink mane Sofija, - prisistatė moteris.
-         O  aš – Ugnė.
-         Miela mergaitė, mielas vardas... Eime.Parodysiu, kur galėsi nakvoti.
Lipant laiptais viršun jaučiausi lyg kokiame amerikietiškame siaubo filme. Iš pradžių tai būna miela moterėlė, o vėliau ji tampa sadistiška žudike, kuri kolekcionuoja aukas. Net šiurpuliukai perėjo per kūną. Matyt per daug siaubo filmų žiūriu.
-         Štai ir atėjome.
Kambarys buvo labai mielas. Viengulė lova. Rausva patalynė, lyg būtų ruošta mergaitei. Nemanau, kad Sofija žinojo, jog mane sutiks... Buvo didelis langas su vaizdu į giraitę. Naktinis stalelis, ant kurio stovėjo vazelė su pora rožių.
-         Čia taip jauku. Aš nepažįstu nieko daugiau tokio gero kaip jūs, Sofija. Mane, visiškai nepažįstamą prašalietę į svečius... - visai nepajusdama apkabinau Sofiją.
-         Neužilgo turėtų grįžti mano sūnėnas. Jis kiekvieną vakarą dingsta kažkur ir parsiranda tik vakare. Bet jis - geras jaunuolis, - Sofija nusišypsojo ir jos šypsena sušildė mano širdį.
Išgirdau kaip apačioje sugirgždėjo durys ir kažkas įėjo vidun.
-         Na, Ugnele, aš einu apačion. Jei pasijusi alkana, ateik apačion. Virtuvė koridoriaus gale, durys dešinėje, - paaiškino ir išėjo.
Tik dabar prisiminiau, kad esu pasiklydusi. Greičiausiai Paula ir teta labai jaudinasi. Tikriausiai bus pranešę ir mano mamai. Ak, mama... Kažin kaip jai sekasi?
Iš apačios pradėjo sklisti gan garsi David Guetta muzika. Kadangi ją labai mėgau, negalėjau su niekuo sumaišyti. Pastebėjau, kad netoli lango yra ventiliacijos anga, kuri greičiausiai jungiasi su virtuve. Nors ir nemandagu klausytis svetimų pokalbių, bet kartais tokia jau esu.
-         Pauliuk, mes turime viešnią, - pradėjo Sofija.
-         Kaip tai viešnią? - susidomėjo vaikinas.
-         Eidama iš parduotuvės sutikau mielą merginą, kuri pasiklydo. Matyt ne vietinė. O kadangi jau vakaras, tai pasiūliau pernakvoti pas mus. Tau reikia ją pamatyti. Ji tokia miela mergina.
-         Teta, kadanors per savo gerumą nukentėsi. Juk tau nebūtina namo tempti kiekvieną sutiktą žmogų, - papriekaištavo Paulius.  O be to, ką tau vėl pasakys dėdė?..
-         Nebūk įkyrus. Greičiau pavalgyk . Gal galėsi nunešti vakarienės ir Ugnytei? – pasiteiravo Sofija ir toliau  kepė kiaušinienę.
-         Taigi, tos merginos vardas Ugnė?  - susidomėjo Paulius. - Gerai. Nunešiu. Vis tiek norėčiau susipažinti.
Aš šiek tiek sutrikau. Nepažįstu nė vieno vaikino, kuria taip maloniai bendrautų su savo teta. Ir domėtųsi viešniomis. Kas tas Paulius per vienas?
Aš kaip tik šukavausi plaukus, kai kažkas pabeldė į duris.
-         Vakarienė! – sušuko ir nepaklausęs, ar galima užeiti, įėjo.
        Tai buvo Paulius. Nors jis įėjo atbulas, kadangi nešė padėklą su vakariene, man to užteko, kad šukos iškristų iš rankų. Niekad nebūčiau pamanius, kad Paulius gyvena čia. Aš tylėjau, kad jis nepažiūrėtų į mane. Paulius padėjo padėklą ant stalo ir jau ketino išeiti nepasisveikinęs su viešnia (manimi), bet atsisuko.  
-         Ugne? – Pauliaus akyse atsispindėjo didžiulė nuostaba. -Tai tu esi ta paklydėlė, kurią priėmė mano teta?
-         Tai taip... Turbūt taip išeina... - aš vos galėjau kalbėti. Vargu ar tą galima pavadinti kalbėjimu, tai buvo tiesiog mikčiojimas. Man trūko oro.  Akyse pradėjo temti. Tamsa užvaldė mane...
-         Ugne! Ugne, atsipeikėk, - Paulius bandė mane atgaivinti.
Kaip gera buvo jo glėbyje. Taip jauku, šilta. Ir kartu saugu.
-         Gal negąsdink manęs. Prašau, - jautėsi, kad Paulius nejuokais sunerimęs.
Nors ir buvo labai sunku atsimerkti, bet atplėšiau akis.
-         Ačiū, Dieve, - Paulius mane priglaudė prie savęs ir aš padėjau galvą jam ant peties. Prašau, daugiau negąsdink manęs šitaip. Gabija be tavęs neištvertų.
Štai ir išgaravo visa romantika. Velnias.
-         Pasistengsiu... -  vos išlemenau.
-         Geriau imk, suvalgyk vakarienę. Mano teta ją paruošė vien dėl tavęs.
Visą laiką kol aš valgiau, Paulius sėdėjo ant lovos krašto ir stebėjo mane. Kažin ką jis galvoja?
-         Man kažkaip keista čia sėdėti netoli tavęs, kai aplinkui nesitrina Gabija, - kalbėjo Paulius. Anksčiau tu man atrodei tik kaip mano sesers draugė ir nepastebėjau, kad tu nebe ta penktokė Ugnė, su kuria Gabija ruošdavo pamokas pas mus. Tu beveik suaugai. Nežinau kaip galėjai įsimylėti tokį kvailį kaip aš.
-         Aš...
-         Nebijok, Gabija nieko man nepasakojo, nors labai norėjo. Aš pats netyčia tai išsiaiškinau. Kažkada tu pas mus palikai savo užrašinę,  kurioje buvo prirašinėta įvairiausių užrašų, kurie visi skelbė, kad mane myli, ar patinku tau.
Paulius atsistojo ir priėjo prie manęs. Paglostė man galvą ir  nuėjęs, sustojo taprduryje.
-         Aš jau eisiu pas tetą, nes ji gali prisigalvoti visokių nešvankybių. O kad nualpai, aš jai to nesakysiu. Rytoj padėsiu tau parsirasti namo. Iki rytojaus.
Paulius išėjo ir uždarė kambario duris paskui save. Likau kambaryje viena. Kaip keista buvo matyti Paulių ramų, susikaupusį. Šitiek žinantį....