La Vie

- Atleiskite už trukdymą,bet ar pastebite tą berniuką,sėdintį jums iš kairės? Ne? Nė kart neatsisukote? Na, taip, jis nėra labai patrauklus. Tačiau būtent jis dabar galvoja,kaip preciziškiau perrėžti jums gerklę. Mielasis, tik neišsigąstike – nereikia. Tai jis padarys ne dabar. Ne, ir ne tada kai paskaita baigsis. Ne, tas truputėlį atstumiantis berniukas šiandien jūsų nelies. Jis pasistengs tai padaryti tada, kai jums labiausiai skaudės. Aišku, tai bet kurio holivudinio trilerio pagrindinis ‘‘kabliukas“, bet, dėl Dievo, tas pats mėšlas ne iš piršto laužtas!
Jūsų tėvas medikas,tiesa? Kiek teko girdėti, visa šeima priklauso gydytojų klanui. Ir pats norite būti chirurgu.kodėl? Na taip, suprantu,kad jums ten būtų lengviau nei kur nors kitur, bet ar išties medicina taip traukia? Na gerai, ne pas kunigą esate – nekamantinėsiu.
Bet jūs dar kartelį žvilgterėkite į tą mielą berniuką – tikrai jo neatpažįstate?Ką gi, pagelbėsiu – jis - jūsų buvęs kursiokas(oi , kalbos komisija užsmaugs – kurso draugas.Taip.Taip geriau.). Atrodo, Tomas vardu. Negi neparadoksalu –jūs žinote savo būsimojo žudiko vardą!
Ei, kur bėgate? Dėl Dievo, ko gi jūs taip išsigandote? Juk tai tik žaidimas. Vienas laimi, kitas pralaimi. Klausiate , iš kur tai žinau?Ką būtent – ar kad tai žaidimas, ar kad Tomas jums tą žaidimą padės baigti? Hm… Tiesa, neprisistačiau – Veronika. Ryžtinga. Kodėl tyliai kikenate? Juokingai nuskambėjo? Heh.. . Visko gali būti. Beje, jūsų menkutis protelis dar nesusigaudė metaforos pinklėse? Taigi jūs pats kalėdų proga savo merginai iškišot knygyno pardavėjos pasiūlytą P.Coelho „Alchemiką“… Prisimenu tą vakarą – laukėte jos netoli universiteto. Plėšėte vieną cigaretę po kitos( beje – „Barclay“ cigaretės šimtą kartų skanesnės nei tos stileivų pamėgtos „Kent“). Pastebėjote ją – Eriką, berods toks jos vardas – tamsų siluetą šviesia galva (visą gyvenimą mėgote blondines, tiesa?). Pasisveikinote bučiniu. Ech,miela. Gražu. Nors vemk. Tada nuėjote į tą banalybės skylę – „Čili“ piceriją , atsisėdote vienas priešais kitą, užsisakėte (ji arbatos ir kalėdinio štrudelio, o jūs  - dvigubą viskio) ir nutilote, žiūrėdami vienas kitam į akis. Tu ją myli…o gal  aš klystu?(beje, galiu kreiptis ?Dėkui.). Deja, ji tau ne tokia artima kaip Marija(buvusioji), tačiau … Dabartinė neabejotinai patrauklesnė, su ja lengviau bendrauti, ir pritaria viskam… Ir… .Gerai, atleisk, neturiu teisės tiek gilintis į asmeninį gyvenimą tau girdint. Žodžiu, jau galėjai suprasti link ko suku. Ne? Na gerai, padėsiu. Tą vakarą tu jai padovanojai jau minėtą „Alchemiką“. Atsimeni, ką ta nevėkšla atsakė? -Šitą jau turiu. Čekio neišmetei? Labiau norėčiau „Veronika ryžtasi mirti“.Girdėjau,kad įdomesnė(Marija niekada taip nebūtų atkirtusi – ji tau būtų padėkojusi ir apdovanojusi aistringiausia kalėdine naktimi šaltame jūsų kambarėlyje,ir kitą rytą svajotum vien apie jos lūpas… Atsiprašau, vėl nuklydau).Tad, mielasis, manau, tavo smegenų vingeliai ,ruoželiai ar kokios ten esančios sūpynės jau suvokė mano vardo reikšmę? Na, bent nebijosi manęs ir to berniuko salės gale. Beje, jo jau nebėra – išėjo anksčiau, kad spėtų nusipirkti porą skardinių konservuotų pomidorų ir kiaušinių, ir nepavėluotų į autobusą.

      * * *

Jis atsimerkė ir susivokė gulįs ant šaltų grindų. Nosį rietė kvapas, panašus į tą, kuris sklinda iš morgo. Prisimena tą kvapą vos pagalvojęs apie ligoninę, kurioje dirba (dirbo?). Skaudėjo visą kūną. Ranka užčiuopė žaizdą kakle – dar vienas kazusas esame labirinte. Jis bijojo... Dar niekada nebuvo taip bijojęs... Pajuto šilumą, tekančią šlaunimi žemyn (it mažas vaikas).  Po kurio laiko pastebėjo tamsų siluetą balta galva... Šiai aplinkai nederančiu šiltu sodriu balsu išgirdo tariamus žodžius:


* * *


- Hei, hei… Ponas gydytojau, negi manęs nebeprisimenate? Juk tai aš – Veronika. Na, malonu matyti šypseną jūsų veide. Tik truputėlį natūralesnė galėtų būt. Kaip Erika? Vaikai? Beje, gražios vestuvės buvo. Kuklios, bet gražios. Klausi ,kodėl grįžau (juk mes seni pažįstami – kam tas oficialumas)? Hm, mielasis, nustok verkęs. Vyrui netinka ašaros. Liaukis, girdi? Liaukis! Nustok, žiurke nelaiminga. Vyrai neverkia, girdi? Liaukis gi pagaliau, ar man teks tau uzvaziuot ,kad atsipeikėtum?!... Na, dabar jau geriau. Stokis. Susitvarkyk . Nedrįsk sukruvinti mano grindų! Gerai, sėskis. Suprantu, gal nereikėjo man taip  entuziastiškai pradėt, bet galvojau, jau būsi pasiruošęs… Na, išgėrei, ramiau? Gerai. Einam. Kur? Sužinosi pakeliui… Atsimeni vakarykštės dienos incidentą? Mmm, su malonumu tave stebėjau… Buvai nieko nenujaučiantis savimi pasitikintis gydytojas, kulniuojąs ligoninės koridoriais… Ir staiga, it kokiam holivudiniame šlamšte, iš už nišos iššoka pusamžis vyriškis ir, sumurmėjęs : „Pagaliau atkeršysiu“, perrėžia tau gerklę. Mielasis, negi tada,paskaitoje, į mano žodžius numojai ranka? Ach, šiuolaikiniai skeptikai…
Sustok. Atėjome. Atpažįsti tą vyriškį į kairę nuo tavęs? Taip, nedrebėk, taip, čia tas pats Tomukas… Nebijok, jis nieko blogo( blogiau) tau jau nebepadarys. Gerai, mielasis, atsistok šalia Tomo. Taip, puiku. Dabar jį pabučiuok. Taip, teisingai išgirdai. Bučiuok! Nežinai, ką reiškia žodis “ bučiuotis“? Dėl dievo, suvaryk liežuvį jam į gerklę!.. Taip jau geriau… Sakiau nesriūbauk! Hmm … Vaikeli, kurgi bėgi?.. Palauk, dar ne viskas. Gerai, stovėk. Dabar parodyk Tomukui,kaip tu gailiesi dėl to, kad jam teko teptis rankas tavo krauju… Bučiuok,nesilaužyk it kokia nepadaryta telyčia… Mielasis, žemiau. Dar žemiau… Juk mes ne penktokėliai – lyg ir pažįstam nuogą kūną… Gerai, mielasis, šaunu. Gali nusivalyti burną. Tik nedrįsk sutepti grindų! ..
Tomai,gali eiti – kitkas rytoj. Širdele, pamojuok naujajam draugui. Puiku… Iki ryt!

Patrauk savo purvinas rankas! Ko dar nori?! Klausi ,ką tau čia veikt? Mąstyti, mielasis,  -daryti tai, ko nesugebėjai per savo keturiasdešimt penkerius metelius… Apie ką?!  Kiek pamenu, lyg ir sūpavos pora vingių tavo smegenėlėse… Pavargau nuo tavęs... Nori viso šito mėšlo moralo? Gyvenimo moralo nepaklausi,širduk –  c‘ est la vie!