Važinėjimas sostinės viešuoju transportu turi privalumų. Kiekvieno mėnesio pabaigoje turėk susitaupęs 110 litukų ir be vargo gali riedėti nors dvidešimt keturias valandas per parą ištisą mėnesį visomis kryptimis miesto ribose daugiasėdynėmis transporto priemonėmis: tiek ūsuotais, tiek beūsiais autobusais... Pravažiuoji sau ramiai pro degalinę ir nei kiek nesijaudini dėl kainų už degalus kosmoso... Nereikia prisiminti keiksmažodžių, kai blondi ir ožiai užkiša kamštį savo pasturgaliu. Nebūtina turėti televizoriaus namuose, o jei vis tik turi, tai žiūrėti žinias kasdien ir žlibinti akis – tikrai neverta: savaitės aktualijos, panoramos, farai, nemylimi, Gedimino vienuolika, politikos tribūna – beveik viską galima vaizduotėje prasukti (o tai išties naudinga – nes vaizduotė yra viena iš mąstymo formų (Grendstad N.M., 1999): tik reikia šiek tiek turėti nuojautos, pasirenkant prie kokių keleivių kompanijos prisišliejus siekti kelionės tikslo. Jei tau pasiseks, įvyks stebuklas, tikimybių teorija bus žiauriai tau prielanki: apturėsi net gi istorijos pamokėlę – sostinėje gyvena moterėlė, gan dažna keliauninkė viešuoju transportu įvairiomis kryptimis, kuri stulbinančiai puikiai prisimena ir garsiai pranešinėja sovietmečiu buvusių stotelių pavadinimus, vos išgirdusi automatinį dabartinį pavadinimą. Džentelmeniškas viešasis transportas visuomet periodiškai atidaro duris... Žiemą nereikia mokėti už šilumą – taikomas fiksuotas tas pats 110 litų mokestis. Jei gaili malkų, ar centralinis pasitaikė šykštus ir kotai šaltokoka tau patapo dvylikos laipsnių temperatūros daugiabutyje – gali sau pasidovanoti šiltą savaitgalio atrakciją: pažintinę ekskursiją lėtai judant druskingomis ir nevalytomis sostinės gatvėmis... Tokios ekskursijos ypač vilioja sostinės „urvinius“ – jiems jokio mokesčio mokėti nereikia: eismo kontrolė gerbia jų neliečiamumą, ir saugo savo uoslės ir lytėjimo organus. Nors akį bado naujoji taisyklė: „nustatyti bagažo, vežamo nemokamai matmenys...“, „urviniai“ visą urvą vežasi nemokamai. Viešuoju transportu drąsiai gali pasinaudoti kiekvienas, kuris šliaužia skurdo riba, ar balansuoja ant jos pasistiebęs pirštų galiukais... Elitas sau negali to leisti: še tau, blizgusis socialini sluoksni, špygutę po nosim... Kad pasiektum kelionės tikslą, tereikia įkopti į pradinuko išprusimo lygį: skaitmenų nuo vieno iki aštuoniasdešimt septynių žinojimas bei skaitymo įgūdžiai. Liuks.

Važinėjimas viešuoju transportu turi ir trūkumų. Na pavyzdžiui tuomet, jei esi ekstremalių pojūčių priešininkas. Štai atsisėdi ramiai priešais nekaltą senučiukę. Ji kažką keistai gromuliuoja. Kramtuškė? O ne! Kažkas kaukšteli jos burnoje: ir dantų protezai kaip komodos stalčiukas išvažiuoja į priekį, kaukšt – ir vėl dingsta... Kaukšt, kaukšt.... Hipnotizuoja nerealiai ir akių negali atitraukti... O kas jei tau į kaktą kaukšt? Ekstremalu nesi, kuomet laikaisi už turėklų, ekstremalumas tame, kad aplink  ne visi laikosi už jų: kažkas gali ilgapirštiškumu pasilaikyti už tavo rankinės užtrauktuko, kažkas gali nesilaikyti niekur, tuomet visą kelią praleisi besiglėbesčiuodamas su nepažįstamuoju(-ąja) ritmiškai trūkčiojant ratuotajam (čia ekstrymas tame, kad tai nevaldomai vyksta (oiiii) ne tik tavo antrosios pusės akivaizdoje). Arba štai kaip netikėtai galima finansiškai ir moraliai nukentėti: dar prieš džentelmeniškai atsiveriant durims esi gražiausia viešojo vežiotojo laukianti dama: mini sijonėlis, balta palaidinė... O čia žiūrėk, lyg iš po žemių išdygsta sodų bendrijos pažiba su savo sodinukais, kibirais ir dar naują kauptuką prigriebęs... Tik šnai – valkčiai atsparia „Rokula“ veislės agrasto šluotele per blauzdeles – ir tą pačią akimirką lyg kirviu nukerta mažiausiai pusę grožio. Finansiniai nuostoliai 27,99 lito – už pėdkelnes; laikinas fizinis sutrikimas: eisenos deformacija – baisinę skylę dangstai klišindama kojas; o kur dar moralinė žala: nuotaikos kritimas, pasitikėjimo praradimas, priekaištai sau dėl situacijos nesuvaldymo? Gali pajusti ir skaudžią neteisybę: nusiperki sau bilietuką, kainuojantį 2 litus, tikėdamasis prabangiai atsisėsti prestižinėje vietoje su vaizdu pro langą, bet staiga gerklinga, vikri, stipri kaip jautis, energinga kaip jojimo varžybas laimėjęs eržilas, bobelė maskatuodama perpus pigiau įsigytu bilietu ir braukdama per pakinklius išsipūtusia tarba, pareiškia, kad jos sėdynė čia karalienė ir kokį nori sostą tokį ir renkasi...Dar vienas trūkumas: viešajame transporte: turi nuolat su savim vežiotis savitvardą ir tramdomuosius marškinius savo nuomonei: negali reklamuoti supermarketų, kuriuose parduodamos higieninės prekės, tokios kaip muilas ir dantų šepetėlis; negali išsisakyti, kad tave trikdo paausy pakabinta svetimo pažasties gūžta; negali nutraukti šalia transliuojamos konferencijos telefonu apie sąnarių reumatizmą, Onutės ar Petrutės nuotykius ir Jaronimo alaus kiekį bei jo pergalingą žygį pas Alfoncėlę... Privalai būti atlaidus tėvams bei atsparus jų vaikų auklėjimo spragoms, pakantus mažųjų ožiams, supratingas paauglių žviegimui, kuris kiaurai eina per visus būgnelius ir net klausos aparatus... Taigi: nori to, ar nenori, bet kelionės metu užsiimi saviugda...

O dabar keletas patarimų, kurie pravers vykstant tikslo link (ar betiksliuose važiavimuose) Vilniaus viešuoju transportu:
1. Būtinas įgimtas (įgytas) atsparumas neegzotiškiems kvapams (kolei esate pažeidžiamas – turėkite su savimi šaliką, nosinaitę, dėvėkite drabužius aukšta apykakle). Tuo nepasirūpinus, kūną sprauskite prie atdaro lango.

2. Jei norisi garsinės izoliacijos, būtina su savimi turėti ausinuką, mobilų, transliuojantį FM, arba ausų užkimšėjus (parduodama vaistinėse, būna įvairių spalvų, galima derinti prie drabužių). Jei iki algos dar toloka, galima taikyti prosenelišką negirdėjimo taktiką: užbubyti ausis vatos tamponėliais.

3. Jei įsigijote brangų vienkartinį bilietą su teise prabangiai keliauti ir sėdite prie lango, galite apsimesti kad esate nėščia (vyrams kažkodėl tai nelabai pavyksta, jiems komfortą garantuoja – užmerktos akys).

4. Jei neturite smulkių, kad susimokėtumėte už važiavimą, bet turite drąsos ir ištvermės, galite sėstis sapnuoti prie jau sapnuojančio „urvinio“. Jei atrodysite įtikinamai, turėsite dvigubą prabangą: nemokama kelionė ir plius dar sėdimoj padėty.

5. Jei nusimato ilgas keliavimas iš vieno miesto galo į kitą ir dvasia trokšta peno, naudokitės Šuriko metodu: transporte tikrai yra bent vienas žmogelis, save prusinantis. Bėda tik tame, kad nepasirinksi skaitalo pagal savo įgeidį: 15 min, ar Lietuvos rytas, būsimos visažistės konspektai ar baudžiamasis kodeksas – čia jau kaip likimas lems.

6. Jei nemandagiai be kriuktelėjimo kažkas baksnoja į petį ir ištiesia bilietėlį, nes neva turi susiprasti, kad esi arčiau skyliakaltuko ir todėl esi įpareigotas kelionės metu dirbti neetatiniu žymėtoju, pasakyk „Ačiū, nenoriu“ ir pasitrauk iš šių pareigų.

7. Tinkamiausias laikas pasivažinėjimams: nuo penktos iki šeštos valandos ryto ir po 23 valandos. Erdvu, teisė pasirinkti patogią vietą. Senjorai, pasitikrinę spaudimą ir nusipirkę bryzą lašinių ūkininkų turguj, bei  bilietų tikrintuvai dažniausiai dar (jau) lovose.

8. Jei esi ne sostinės gyventojas – edukacinėms ekskursijoms viešuoju transportu tinkamiausias metas –  rugpjūčio mėnuo. Vilnius atostogauja, todėl labai laukiami miesto svečiai, kurie papildys skylėtą biudžetą, sąžiningai susimokėdami už pasisūpavimą ūsuotaisiais (provincijose juk tokios „egzotikos“ smalkių debesyse nevažinėja).

9. Atokiau laikykis nuo durų: jos užsidaro ir atsidaro vienu „automatiniu“ vairuotojo piršto judesiu. Ir būk atsargus bei vikrus: automatas gali suveikti ir tuomet, kai įlipo vos tavo galva, o išlipo vos tik viena koja.

10. Plačiau apie važiavimo maršrutiniais autobusais ir troleibusais taisykles, kurios nustato važiavimo maršrutiniais autobusais ir troleibusais Vilniuje tvarką ir yra parengtos remiantis LR teisės aktais, reglamentuojančiais keleivių ir bagažo vežimą, galima pasiskaityti pačiame autobuse ar jo ūsuoto broliuko viduje. Jas rasite prilipintas ant stiklo, esančio už vairuotojo nugaros, pačioje matomiausioje vietoje, tiesiai po reklaminius klipukus transliuojančiu ekranu. Tačiau atminkite, kad taisyklės yra taisyklės, kurios turi nerašytas išimtis: turėkite iškalbos dovaną, glėbį įžūlumo, saujelę nemandagumo, kruopelytę chamizmo, krislelį arogancijos, po nago juodymu paslėptą vandalizmą ir išimtys bus jums paklusnios.

Neišdildomų įspūdžių ir geros kelionės Vilniaus viešuoju transportu...