Teoriškai, dieną sudaro 12 valandų. Atsižvelgiant į tai, dvi dienos – 24 valandos. Jei pridėtume dar 24, gautume dvi paras. Bet žmogus, sėdįs prie klibančio stalo, troško tik dviejų dienų. Karštligiškai rašinėjo kažką ant suglamžyto popieriaus, tyliai keikėsi. Kaklaraištis tabalavo į visus šonus, plaukai susišiaušę. Kiekvienas žingsnis, verčiantis apgauti laiką priveda prie susinaikinimo. Naivūs žmonės. Staiga iš šešėlio išniro jaunas vyriškis, nešinas blizgančiu žiebtuvėliu. Kita ranka lėtai ieškojo švarko kišenėje cigarečių. Radęs pakelį, mikliai ištraukė vieną ir prisidegė. Rašantysis atsisuko. Prakaitas tiesiog mirgėjo ant jo kaktos. Akimirką pamėkliškame veide šmėstelėjo viltis. Išgama. Parsidavėlis.
                - Džonas ,- pribėgęs ištiesė putlų delną prakaito išpiltas verslininkas.
Iš šešėlio išniręs vaikinas tiesiog eilinį kartą išpūtė dūmus ir įdėmiai žiūrėjo į riebalais aptekusi Džoną. Tai vis iš gero gyvenimo. O storulis patenkintas krestelėjo galva ir patenkintas kalbėjo:
                 - Ačiū jums, maloniausiasis. Prašau, duokite man dar dvi dienas. Dar dvi!
Egoistiškose akyse pakaitomis šmėsčiojo viltis ir išdavystė, o lūpos nevalingai trūkčiojo. Bet jaunuolis tiesiog numetė nuorūką, teatrališkai sutrynė ją batu ir atsuko storuliui nugarą.
                 - Imk ,- pasakė tyliai ir išėjo.
Džonas liko vienas. Savo, kaip visada sujauktoje, kontoroje. Piktdžiugišku veidu sudribo supamojoje kėdėje ir pradėjo isteriškai juoktis. Išaušus rytui, prasidės pirma nematoma diena. Arba diena, kuri neegzistuoja niekam, tik jam. Asmeninė diena, kuri leisdavo padaryti viską greičiau ir užsidirbti milijonus. Diena, kurią galėdavai skirti poilsiui ar kam tik nori. O Džonas ir skirdavo. Švaistydavo laiką it pinigus, kuriuos uždirbti galėdavo vienu piršto paspaudimu.
Išaušus rytui Džonas atsiduodavo savo rutinai. Žmonės vaikščiojo, kalbėjosi, prekiavo, tačiau tarytum per miegus, tartum nesavi. Džonas, naudodamasis savo asmeninėmis dienomis galėjo susituokti su gražiausia manekene, laimėti prabangiausią automobilį, apsigyventi erdviausiame name. Jis taip ir darė – švaistė laiką kaip įmanydamas. Kartą net marškinėlius pasidarė – „Laikas man atstoja batų laką“. Bet toks laimingas gyvenimas negalėjo tęstis amžinai. Kiekviena pasiimta diena vis greičiau priartindavo pragaištį. Ir Džonas pasiekė savąją. Kai ištirpo tos menkutės 24 valandos, vaikinas, nuolatos rūkantis, sugrįžo. Šįkart rankoje nešėsi sulankstytą pažymą. Džonas, keistai šypsodamas, paėmė lapelį. Ten buvo aiškiai parašyta, kad jis serga vėžiu. Piktdžiugiškos akutės kaip mat sulindo į akiduobes, skruostai įdubo, veidas išbalo.
                   - Dar dvi dienas, prašau, dar dvi!
                   - Užteks, ištvirkėli ,- ramiu balsu nutraukė storulio aimanas jaunuolis. Šalia jo stovėjo mažas, juodbruvas berniukas.
                   - Jie neklydo, biurokratijos parše, sakydami, kad vaikai bus mūsų ateitis. Jie moka naudotis asmeninėmis dienomis. Jie gelbėja gyvybes, o tuo pačiu ir save pačius. Suteikdami jums privilegiją naudotis papildomomis dienomis mes siekėme nuvesti jūsų beprasmišką diktatūrą anarchijos link. Išpūsit kaip ir tūrėjote, nuo pat šaknų iki žiedų.
Storulis keturpėsčias pradėjo ropoti jaunuolio link, bet nebepajėgė. Sudribo vietoje, apšviestas blankios prieblandos. Revoliucija prasideda nuo paprasčiausios žinutės, kartais netgi reklamos. Politikai, biurokratai ir kiti nusipenėję teliukai nebesuvaldo nieko, apart savo popierių. Vaikinas, numetęs cigaretę, lėtai išėjo. Paskui jį ir juodbruvas, nieko nesuprantantis berniukas. Po kurio laiko patalpą apgaubė ugnies liežuviai.