Labanorā kalnaliai žali
Nukloti samanėlių švilnių,
Čia laikā bangom sudēliōti
Iš rausvųjų smiltālių smilčių.

Sugrįžis iš tolimā keliā
Aš gimtinēj un kelių klaupiu,
Pasė`mis rēškučias smēlāliā
Sau švilniai pre lūpų glaudžiu.

Tarp smilčių šitų yr lašeliai
Mūs protēvių prakaitā sūrūs,
Čia išlieti beariant laukus,
Ir lydymuos beverčiant medžius.

Čia ir jųjų dalālās delnų
Pasė`tas su vasarojum sykiu,
Ir pėdsakai kraują pralietā
Partizanų un girias takų.

Ir sopę suspaudžia krūtinį
Jų patirta išeinant tremtin*,
Žandarų išgrūstiem až žodį
Maldoje lētuviškai tārtũ.

Aidami tālimon nežinion
Anys jėmę smilčių saujālį`,
Brungiau ažu duonų kasdienį,
Kad ti tėviškį jaustų savy.

Kiek ašarų yra sugėrį`
Šitas smiltālās skaudžai karčių,
Mātulam apraudant sūnēlius
Numestus ti pa kryžium skrabų.

Tevų neviltis prasveržia
Rudeniā vėtrų gaĩliu raudu,
Kai šimtmečiais artũ jų žēmį
Stribvaĩkiai apsādina mišku.

Jiem palikā tik darželiai maži
Ir arielka pakliūt‘ ažmarštin,
Vaikai išvaryti in tremtį
Ir atgal nėra kur jiem sugrįžt‘.

Ir meilas šitose smiltyse
Tiek daug čia yra sudēliota,
Aš myliu, tavi tēviškėla,
Ne kařtũ un smėliā rašyta.

Šita meila šaukia ir šaukia
Labanarīnēj mus susirinkt‘,
Iš smiltālių paimtē stiprybēs
Par gyvenimų ainunt neklūpt‘.

Čia ir mana dulkēlā minka
Plačios girias takeliuos vingriuos,
Vaikystēj basojaj palikta
Labanorā kalnaliuos žaliuos.

*Iš Labanoro parapijos caro žandarų buvo
ištremta daugiau kaip 20 šeimų, kadangi bažnyčioj
meldėsi iš lietuviškų maldaknygių