Saulė po rūškanu gaubtu.
Vėjas smagiai šėlioja.
Medžiai linguoja tuo ritmu.
Mano mintis nešioja...
Nusikeliu į rojaus sodą,
Kaip ten gražu, tvarkinga ir jauku.
Kitaip juk nieks nemoka
Ir sutvarkyti šių namų.
Matau, darbštus tu šeimininkas.
Džiaugiuos, kad pakvietei mane.
Bet trūksta šeimininkės,
Kuri priglaustų juk tave...
Kvapnia arbata pavaišinęs,
Siūlo pavaikščiot po gėlynus...
Kiekvieną žiedą atgaivina.
Ir dar gražiai jį pavadina...
***
Tada, kai gėleles tu apžiūrėsi,
Tik vakare jau pailsėsi...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-06-14 01:28:43
Man gražu. Tai pirmi žingsniai ir klaidų yra, bet randu ir teigiamų dalykų. Švelnus toks, paprastas ir atviras. Rašyk ir tau pasiseks, tik daryk išvadas iš patarimų, nenuliūsk, nenuleisk rankų. GLP teisingai klaidas nurodė, bet jas kažkada visi darėm :)
Anonimas
Sukurta: 2010-06-13 15:09:07
pabaiga man ir silpna, ir nereikalinga. tokie rimai kaip šeimininkas / šeimininkės arba mane / tave - tikrai nežavi. galima kainėtis ir prie pritempto ritmo: "kuri priglaustų JUK tave".. turinys - vaikiškas.
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-06-13 14:54:26
atsargiai su juo- ,,įkrisi kaip muselė į išrūgas" anot Žemaitės ir tik tas žoleles ir tematysi, labai svarbu, kad tas žolininkas ir tavyje įžvelgtų pačią nuostabiausią gėlę :)