Tu mane išlydėk
Tarsi paukštį į žydrąjį aukštį,
Saulės spinduliu man pamojuok,
O paskui,
Kai išnyksiu, lyg pilkas šešėlis,
Nusijuok.
Išdavikiškų rytmečių gėlą
Skaidriomis rasomis apraudok,
Ir kasdieną vis lauki manęs
Tarsi paukščio,
Aš sugrįšiu žvaigždžių siautime
Iš svaiginančio pergalių aukščio,
Tiktai lauki manęs,
Tik širdies neiškeiski į auksą.
Prieš kiekvieną išauštančią aušrą
Aš sugrįšiu,
Tu lauki manęs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-07-30 00:25:46
Čia rašyta, kai Jums buvo 16?
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-06-12 23:23:45
Kaip himnas meilei ir amžinybei.Labai gražiai sudėtos mintys.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-12 22:20:46
Aš irgi pirmiausia prisiminiau S. Nėrį... Daininga ir gražu.... Klasika... man - tai Poezija iš didžiosios raidės... :)
Anonimas
Sukurta: 2010-06-12 18:15:25
Priminė Salomėją Nerį.
" ....aš diemedžiu žydėsiu", na ir dar kelis....
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-06-12 17:05:02
Labai labai gražu: pasiimsiu
Anonimas
Sukurta: 2010-06-12 14:40:59
Tik nerašykite taip šalia paukštis-aukštis; pamojuok-nusijuok...
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2010-06-12 13:47:14
..nuoširdus darbas...gera skaityti...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-06-12 13:19:14
per daug klasikinis
per mažai naujumo
Vartotojas (-a): topole
Sukurta: 2010-06-12 12:19:17
jei myli- tai ir sulauks ir širdies į auksą nemainys... tikėkit :) mylėkit- tai ir yra vienintelė paspirtis