Jaučiausi gerai, tik truputį skaudėjo gerklę. Kurį laiką gulėjau ant lovos ištiesęs kojas ir sukryžiavęs ant krūtinės rankas. Prieš lovą - atdaras langas. Lauke jokio vėjo, ramu, vėsoka. Nežinau, gal ir gerai, kad vėsu, nes kambary būtų visai pritvinkę (ironiškai šypsosi). Kas už lango? Nieko. Medžiai, tolėliau kitas namas. Ar buvo kieme žmonių nežinau, nes kambary grojo muzika, tai nesigirdėjo, kad kas lauke kalbėtųsi. Vėlus laikas, tai gal ir tuščias kiemas buvo ištikrųjų… Koks laikas? Na jau kokios pusė dvylikos. Tai taip, taip, trečiadienis. Visi anksti eina miegoti, ko jiems kieme sėdėti.

Tai aš net nežinau. Tiesa, apie muziką klausėt. Nepamenu, kažkoks internetinis radijas. Džiazas, bliuzas, kažkas tokio. Tai va. Gulėjau taip kokį pusvalandį. Ant lovos. Kojos tiesios. Rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Mąsčiau apie kažką. Žmoną, vaikus, darbus, nieko ypatinga… O paskui pašokau ir nėriau pro langą. Kaip sakote? Taip, taip. Taip paprastai, kaip į vandenį (juokiasi). Dar, rodos, užsigavau kelią į palangę. Tai va taip. Nemąsčiau kodėl iššokau. Nesusimąsčiau. Sako, kad savižudžiais gimstama (šypsosi). Bet niekad nepagalvodavau apie tai. Maniau, kad ilgai gyvensiu. Žinot, vaikai, anūkai, visa kita… Taip taip. Būna. Na tai ką? Tai tiek? Nežinau ką dar pasakyt. Tiesa, o čia visus kalbinat? Gal žmoną su vaikais matėt?