Pakeliame akis,
paversdami jausmus
       dulkėmis,
  švaistomės emocijomis,
    žinodami apie limitą.

            (Šį vakarą išmečiau
           didelę gyvenimo dalį,
         vien tam, kad pamatyčiau
       verkiantį žmogų...)

         Nesistengiam kvėpuoti giliai,
        kiekvieną kartą,
       prieš audrai nurimstant.

    Nepamirštam iš atminties
     ištrintų per prievartą
        vaizdų,
     juk mums,
   to amžiaus vaikams,
  spalvų yra augiau,
nei parašyta
vadovėliuose.