Uždengti veidus ne rankomis, o skudurais. Kad nešildytų ir neliestų, o tik saugotų ir jungtų į vieną. Palikti vietą akims. Kad galėtų mirksnių kaušais semti naują potyrį ir potvyniu užlietų atmintį. Lyg kibirą. Ateičiai, ištroškus prisiminti šį vakarą.

Palikti kaitra pulsuojančią gatvę ir eiti į vidų. Vorais. Kurie lyg gervės per dangų - vorele ropliotų laiptais. Tokių dar žmonės nebūtų matę. Kur aukštas po aukšto, kaip vienas, tyliai kiltų į viršų.

Nerasti žmonių, kad netrikdytų pajausti. O jei rasti, tai tokius, kurie suprastų ir atidžiais žvilgsniais stebėtų ir klaustų. Ne kas mes esame, o ką jaučiame. Be žodžių atsakyti, kad jaučiame save.

Laiptus, turėklus, langus, palanges, sienas… Nebevardinti. Negalėti išskirti detalių, o matyti jų visumą, kaip ir mus, vienaip supratusius šį laiką.

Kilti į viršų, be žodžių kurti savo šriftą, kuriuo tatuiruoti nebylų kūną, kaip mėsos gabalą, kad nesimatytų ko nereikia ir nesijaustų ko nereikia.

Kilti į viršų, be žodžių kurti savo vaikus su šakutėmis ir peiliais vietoj rankų, kad tik gimę išmoktų vartoti.

Kilti į viršų, be žodžių vynioti plėvelę, kuri ribotų kūrybą, kaip dienos iš voro tinklo riboja sienas.

Nieko nebeprisiminti. Nusileisti. Išeiti į karštą gatvę ir nebetikėti coca-colos gydomosiomis savybėms.