Sėdėjau septintajame troleibuse, į kurį šįsyk buvau atidžiai įsodinta rūpestingų pusbrolių, ir jaučiausi kažkokia apdujusi. Vos prieš keletą valandų mano mintys buvo sujauktos keistų jausmų pusbroliui... O dabar jos sukosi jau visai kita, netikėta linkme.
Toks ramus, paprastas vaikinas, beveik visą vakarą pratylėjęs, savo skvarbiomis rudomis akimis tyrinėdamas aplinką... Niekad nebūčiau pamaniusi, kad štai toks vaikinas mane taip sutrikdys. Stebėjausi jo drąsa ir atvirumu – dar niekas taip staiga nebuvo parodęs man simpatijos. Na, aš bent jau maniau, kad paklausti, ar dar susitiksime, rodo šiokią tokią simpatiją... Ir kodėl aš jam patikau? Labai abejojau, kad sudominau Paulių savo išvaizda, nes niekuo nebuvau ypatinga, ypač šalimais esant tokiai gražuolei kaip Vaida. Be to, nė žodeliu su juo nepersimečiau, išskyrus nevykusį „mhm“ po jo klausimo.
Susimąsčiusi pažvelgiau pro ledo ornamentais išmargintą langą. Gatvės žibintų šviesos susiliejo į vieną oranžinę liniją, nes troleibusas važiavo neįtikėtinai greitai. Ūmiai jis trūktelėjo ir sustojo, o aš vos nenusiverčiau nuo kėdės.
Sutrikusi apsidairiau – be manęs troleibuse tebuvo du žmonės: priekyje sėdėjo jaunas vaikinukas su didelėmis geltonomis ausinėmis, užsimerkęs ir, rodos, pilnai atsidavęs klausomai muzikai, kuri, įsivaizdavau, turėjo būti repas. Ties troleibuso viduriu sėdėjo senutė, apsikrovusi maišais. Ji man sukėlė smalsumą – ką gi vežasi tuose maišuose ir kodėl tokį ankstų rytą važiuoja viena troleibusu? Abu keleiviai nė kiek nesusidomėjo tuo, kad troleibusas sustojo. O aš, sėdėdama pačiame gale, susidomėjau net labai. Negi tai dar vienas ženklas? Tai ne tas autobusas, tai sugedęs troleibusas... Bet kas man iš tų ženklų, jei nežinau jų reikšmės?
Girgžtelėjusios atsivėrė vidurinės troleibuso durys. Įsistebeilijusi į jas nekantravau išvysti, kas pro jas įlips. Niekas neįlipo – tik išlipo: senučiukė susirinko savo maišus ir skubėdama išsikepurnėjo pro duris, o didelių geltonų ausinių savininkas atsimerkęs apsidairė, tada atsistojo ir taip pat gana skubiai iššoko lauk. Buvau nemenkai nustebusi, nes visiškai nesupratau, kas čia vyksta. Gal man vaidenasi po bemiegės nakties ir tokios jausmų sumaišties?
Kurį laiką dar sėdėjau savo vietoje lyg priklijuota, bet niekas nevyko – troleibusas tebestovėjo, durys tebebuvo atvertos, niekas neįlipo. Pasijutau keistai, manimi bėgiojo kažkokie mistiški virpuliukai, atrodė, kad dabar kažkas turi įvykti, kažkas ypatingo. Bet niekas nevyko. Neištvėrusi atsistojau, lėtai nužingsniavau prie durų ir išlipau į šaltą brėkštančio ryto orą.
Dabar tikrai kai kas įvyko – aš paslydau ant plonu ledu padengto šaligatvio ir kaip reikiant tvojausi ant žemės.
– Ai... – tyliai suaimanavau, trindama sumuštą koją ir mėgindama stotis.
Kažkieno ranka apglėbė mane per liemenį ir pakėlė. Apimta šoko pažvelgiau į geradarį ir, didžiausiai mano nuostabai, tai buvo Paulius! Jis šypsojosi.
– Ką tu čia veiki? – negalėdama patikėti išlemenau.
Jis keistai prunkštelėjo ir dar plačiau nusišypsojo.
– Troleibusas sugedo, – tarė.
– Aa... Dabar viskas aišku – tu visuomet būni ten, kur sugenda troleibusai? – ironizavau keistą jo atsakymą.
– Ne, aš tik bandžiau kai ką išsiaiškinti...
– Hm... – murmtelėjau nesuprasdama, apie ką jis kalba.
Paulius kurį laiką tiesiog žiūrėjo į mane, paskui apsidairė į abi puses ir, pasilenkęs arčiau, paslaptingai sušnibždėjo:
– Aš žinojau, kad troleibusas suges.
Tą akimirką garsiai sukriokęs troleibusas nuriedėjo tolyn gatve, ant ledinio šaligatvio palikdamas mus vienudu: besišypsantį Paulių ir mane, apimtą keisčiausio jausmo pasaulyje.