Per pagundas ir nuodėmes,
per apgaules, klastas,
lyg per juodą dirvožemį,
išsileidus kasas,

aš skubu į saulėtekį,
į aušrą dienos,
su visu savo polėkiu
nuo šitos darganos.

Tu atleiski man, Viešpatie,
tiek visko pridariau!
Tu atleiski man, Viešpatie,
kad tavęs neklausiau.

Savo žemišką prigimtį
aš slepiu savyje.
Juk tai žmogui taip įgimta,
kaip šviesa dienoje,

kaip rudenį gruodas
ir žiema be vilties...
Man gyvenimas duotas
ir dalis praeities.

Man gyvenimas duotas,
o su juo ir klaida.
Tarsi kelias vingiuotas-
nuodėmė ir aistra...

Savo žmogišką prigimtį,
žmoniškąsias  klaidas
tu atleisi man. Mylintis
mano sielą supras.

Duok man , Dieve, gyvenimą
ir paguodos, vilties,
kad sutramdyti nerimą,
kad suprast jį išties.

Duok man didelį džiaugsmą
amžinos pažinties.
Saugok, Dieve, nuo skausmo,
nuo klaidų , nevilties.