Paskutinis posmas - žavus, apvainikuojantis...

sužavėjo pavadinimas, bet prie kūrinio reikia padirbėti- neskamba, nekabina, perkrautas visakuo.patiko kai kurios vietos kuriose lyg ir atsirasdavo rimas ir ritmas šiaip nesuprasi ,jis rimuotas ar nerimuotas, nes aiškumo nėra

Nieko gudresnio nesugalvojau, pasitelkiau Anykštijos poeto Stepo Zobarsko(1911 -1984) ketureilį:
"Kažkas verkė. Gal supyko. Slėpė veidą.
O paskui vėl pabučiavimus dalijo.
Dievas nuodėmes ir mums atleido:
Nes tai buvo Prancūzijoj, Prancūzijoj.
Antroje eilutėje žodelis "dalijo" - artimas Dalija, kirčiuoti reiks išmokti.
Ką gi bepridursi: buvo tai Paryžiuje, Paryžiuje, Dalija...Pelėda neteisus: Paryžius, meilė, bučiniai širdelę gydo...ambulatorija - šeip, dėl mados klyksmo...
Dėkui už šypsnį, šypsena širdelei reikalingesnė, kaip ambulatorija ir roputės.

Nebėgu ristele per Paryžių,jame gyvenu ,man jis jau įkyrėjo ir visa,kas čia aprašyta žavi tik 'begant ristele,o jei beveik pastoviai gyveni-Paryžius tavęs nemato,čia gali eiti bet kaip,nors ir pusnuogis ar basas,tad klaidinga nuomonė, kad Paryžius madų ir meilės miestas.Meilė čia nepastovi,netikra, laikina, nors prancūzai visad šypsosi,bet nenuoširdūs...daug galėčiau pasakoti.
Eiliukas lengvai skaitomas

Eilėraštis nuostabus, kaip filmas susuktas :), labai vaizdus. Nebuvus dar Paryžiui: pasiimsiu , pasivaikščiosiu skaitydama. O Pelėdos komentarai irgi labai patiko :)

Prieš dieną ristelę į ambulatariją, dabar jau per Paryžių. Ei, Dalija, Dalija, ir kada išgirsi senos pelėdos protingą patarimą - Nereikia ristele. Tyliai, ramiai, neskubėdama... Tuomet ir Diumos muškiteininkai būtų karieta palengvinę kelionę.
Atrodo, ką kalbu, girdi, bet, deja, neklausai...
SAVA GALVA, ŽINOMA, GERIAU NEGU KARIETA...
O datos galėjai irgi nerodyti.