po vieną kas rudenį
su krentančiu liūdesiu
veriančiu ilgesiu
vienumą liudysiu
nepasiilgusi
saulės tekėjimų
bokštais nurausvintais
paliečia širdį
rytdienos paukštis
samanų pėdomis
niekeno žemėse
ūkia pelėdomis
vakaro damomis
saldūs tikėjimai
vakar nebuvusių
ilgas žydėjimas
žemės juodumo
skink mano dieną
kol gervėse gieda
žalias žydėjimas
rudenio lėto
kol viršum žemės
aguonom klevų
veriasi mėlynas
langas dievų
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): saksas
Sukurta: 2010-06-06 12:33:27
gražu...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-05 23:13:31
Nuostabios eilės.
Ačiū.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2010-06-05 16:11:56
Iš karto išgirdau Tave dainuojančią. Sklandus ir kaip visada savitas tekstas.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-05 14:12:17
:)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2010-06-05 13:33:08
Ypač paskutinis: vaizdingas ir įprasminantis...
Anonimas
Sukurta: 2010-06-05 11:19:03
rudenio > rudens
Sutinku su Kapse - išlaikomas orumas (kas labai smagu), visai malonus rimas. Sklandus eilius:-)
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-06-05 09:31:36
Orus vienumos liudijimas. Be aikčiojimų ir pagraudenimų.
Anonimas
Sukurta: 2010-06-05 09:12:06
Paslaptingas (o gal vienatvinis), nors nuostabiai tyras, lyg upelio čiurlenimas, eilėraštis. Skaitai ir žodžiai (kiekvienas žodis) švelniai prisiliečia prie sielos. Tikrai pavyko :)