žvelgiau akių šviesa viršūnę medgalio nutvėręs,
pakrypęs sielos vektorium įsibedžiau į širdį
ir tvinksint smilkiniam langų rasojimu atmėžtu
sparnų drobulėm prigludau prie stiklo...
pasijutau mintim, drugelio palydėtu inkliuzų
retro, siekiančiu fotonų sparno, kai išgąsčio
apimtas luotas langajuostėm nuslinko sunkiai...

ir prisiuostęs smalkių nevėdintoj gryčioj,
pravėręs kraigą  išleisti smogo tvaikui,
drugelio sparneliu išblyškau prie išverktų
akiduobių nukritęs, apleidau suanglėjusius tapetus,
parimęs ties gegužio skruostu, ir neregių šviesa sapnuota
nutraukiau drumzlinas ferankas lyg sprinteris, užšokęs katinu,
purškimą brazdinau  akių  valktim nostalgiškom,
galandau įnages į pėdų dantenas, kilau nuo krosninio sarkazmo skambesio...