Atleiski man, pasauliui kad siunčiau
Tave klaidinančius tad neteisingus ženklus,
Nes tiktai troškau pasijust tvirčiau
Į juodo skausmo pragarus nužengus.

Atleisk, kad traukė regima aistra,
Kurią per klaidą sau paskirt panūdai.
Tai tik migla, vienatvės paskleista.
Mirtis jausmus suplėšo - nenužudo.

Atleisk už tai, kad sapnuose tariu
Godotą mylimo, tačiau ne tavo vardą,
Už tirštą tulžį žodžių atžarių,
Už tai, kad ratai į pakalnę darda.

Atleisk, kad vysta uždaras glėbys,
Kad bučiniai pasimirė negimę,
Kad kaip rakštis pūliuojanti klibi,
Many palikdamas tiktai kraujuotą žymę.

Šitam gyvenime ne tavo ir ne tau
Buvau, esu ir Amžinybę būsiu.
Labai vėlai šią tiesą supratau.
Dabar viliuos - iš pykčio neuždusi.

Kaip atpirkimą išklausau keiksmus,
Kaip vertą bausmę - tūžmąstingą rūstį.
Atleiski man už nelaimingus mus -
Iš meilės buvusios aš negaliu pabusti.

Nedaro įspūdžio nei žygiai, nei darbai,
Nes laimės kibirkštys iš smulkmenų nežyra.
Atleiski man, kad žmogumi buvai,
Bet aš neleidau tapti mano vyru.

Lyg ir nėra apčiuopiamų kliūčių,
Tačiau tos neregimos daug sudėtingesnės.
Dabar tave kaip priekaištą kenčiu,
Supratus žudančią savos nemeilės prasmę.