Novelė
Senikė Ana klūpėjo žiedais atsivėrusioje pievutėje ir galvojo: kažkur yra pradžia, tiesos ir melo, mirties ir gyvenimo, ir džiaugsmo; gal rankose, gal akyse, gal pačioj širdy, sena ir sunki kaip ir visos pradžios; o gal pradžia šioj pievutėj ar kokiame žiede; turėtu ji kur nors būti, ir galėčiau tad papasakoti Steponui, kaimynėliui, besivartančiam medinėj lovoj, bespoksančiam į vienintelį mažą langiuką; pro jį matėsi žiedais nusėta pieva ir senikė Ana.
Ji sakė: Stepai, matai, kiek gėlių pievutėj, kiek džiaugsmo ir saulės, eisiu ir parnešiu. Va, išėjo, pamanė Steponas, ir nerenka ramunių, o galvoja klūpianti. Įdomu, ką galvoja ar svajoja senikė Ana, geraširdė, džiaugsmo pritvinkusi senikė. Aną vakarą, kai miestelis pupsėjo ir krūpčiojo nuo daugybės žmonių, mašinų, nuo didžiulio triukšmo, senikė Ana ėjo gatvele šypsodamasi, spinduliuodama džiaugsmu; ėjo žmonių nuostabai, nes jie netikėjo, kad džiaugsmas gali būti atviras, netveriantis žmoguje, o besiliejantis iš jo. Senikės Anos džiaugsmas buvo toks paprastas, jog nuo jo, rodėsi, sumažėjo triukšmas, padaugėjo vietos.
Keista, pamanė tada Steponas, liūdėdamas žmonių būry ir ilsėdamasis kėdėje su ratukais, kad vieno žmogaus toks galingas džiaugsmas. Dar galvojo: nė vienas nežinom senikės Anos džiaugsmo; nežinom, ko laimė spindi jos akyse, ko kerinčiai šypsosi lūpos.
O senikė ėjo ir nuėjo. Toli. Per miestelį, kur kyšojo horizonte lyg nupjauti bažnyčios bokštai.
Ar taip dar eis kada senikė? - galvojo Steponas. - Jei ir eis, nebepamatysiu. Juk nežingsniuos ji pievute, kuri matosi pro langelį, o kitur, kur kojelės mano nebenueis...
Žiedų saujoj mažai, pamanė senikė Ana. Neužteks, keli žiedai nenugalės kambary vienatvės, tiesos ir melo, mirties ir gyvenimo. Pradžios nenugalės. Reikia ramunių priskinti pilną trobą. Apsidžiaugtų tada Steponas. Liūdesys išlėktų laukan.  Ir pasakytų Ana: eisiu dar taip, Stepai. Negaliu neiti. Miestelyje dabar dar daugiau žmonių, mašinų, triukšmo. O džiaugsmo? Kiek jo ten maža, jei kiekvienas krislelis žymus, jaučiamas.
Skynė ir skynė žiedus senikė Ana. Pilną glėbį nešė pieva. Matė Steponas ir džiaugėsi, ir norėjo atsistoti, pulti prie durų pasitikti, padėkoti, išbučiuoti raukšlių suraizgytus skruostus.
Kur padėti? - moters akys buvo liūdnos. - Kur tiek mažai padėti?
Mažai? - nustebo vyras. - Ar nesišaipai, Anuška? Niekas man niekad tiek gėlių neatnešė.
O aš norėjau pilną trobą prinešti ramunių.
Keistuolė. Ir šmaikštuolė. Kam pilna troba gėlių.
Kam?! - šuktelėjo senikė. - Ar gi nesupranti? Kuo daugiau džiaugsmo. O jo taip maža. Pats matei miestelyje, atrodo, jo visai nėra.
Ten žmonės jį labai slepia. Bijo džiaugtis. Lyg galėtų atimti. Ar bent pasijuokti iš jų.
Senikė Ana atsargiai padėjo gėles ant lovos šalia Stepono. Ir pati šalia prisėdo. Stepono veidas senas kaip mano, ir ko mes begyvenam? Gulėtumėm sau pamiškėj po žeme ir nereikėtų senom akim matyti saulę, šviesą, gėles; nereikėtų Stepui kentėti lovoj dėl negalios. O gal mums dar priklauso gabalėlis gyvenimo. Tegu mažytis. Visai mažytis. Ir tai gerai.
Eisiu namo, - pasakė senikė Ana.
Palauk! Man vienam liūdna, sunku. Jaučiuosi nebereikalingas, atstumtas. Nieko daugiau neturiu. Tu, Anuška, man kaip sesuo, kaip žmona, net kaip motina. Gera man su tavimi. Visada gera.
Kad reikia namo. Negaliu čia pasilikti.
Gerai. Ar ryt ateisi?
Jei nenumirsiu, ateisiu, - šyptelėjo senikė.
Nejuokauk taip, Anuška.
Išėjo moteris namo, žingsniavo pamažu, apgalvodama, kas įvyko per dieną? Mąstė ir apie Steponą: „...kaip sesuo, kaip žmona, net kaip motina.“ Ką aš jam gero padariau? Na, ateinu, atnešu ką, pakalbam. Ir džiaugiasi, ir sako, kad geraširdė. O jis ką galvoja taip sakydamas? O gal kokį vakarą imti ir pasilikti, gyventi kartu Steponu. Žinau – neišmestų. Padėčiau. Man juk lengviau – vaikščioti galiu.
Kol parėjo namo, lauke sutemo. Tamsu buvo ir troboj. Senikei Anai nesinorėjo šviesos. Tamsa buvo gerutė, tyli ir rami. Kaip niekad. Tegu būna, pamanė.
Visai sutemo. Moteris pagalvojo: sunku mirti tamsoj, vidurnaktį, kai aplinkui nieko nėra, tuščia, tylu, vienatvė. Norėčiau mirti dieną, saulei šviečiant. Man atrodo, prie šviesos ir mirtis nebaisi. Viskas aplink judės, krutės, gyvens, o mirtis užklups staiga, nespėsi apie ją net pagalvoti... O naktį mirtis vis prieš akis ir prieš akis, vis brazda ir brazda galvoj. Ir kam aš pasakiau Stepui, ateisiu, jei nenumirsiu. O jei dabar imsiu ir numirsiu, ir paliksiu Stepą vieną. Ne, taip negalima. Negaliu aš mirti.
Vis sėdėjo ir sėdėjo senikė Ana. Nuovargis užtvindė jos kūną, visus jo kampus kampelius. Artėjo miegas. Kartu su juo ėjo kažkoks jausmas, ir dar kartu, jau su miegu ir jausmu, sėlino baimė; ji buvo tokia baisi, jog visas senikės protas prisiurbė tos baimės ir tapo nebevaldomas. Ji bijojo mirti. Mirti vidurnaktį. Mirties baimė vis daugiau iš kūno sėmė jėgas, gyvastį. Dabartis tiek nutolo, jog moteris nebežinojo, kas ji, ar yra Steponas, ar yra ramunės, ar yra senikė Ana.
Atrodė, ji tuoj mirs. Beliko laukti.
Slinko valandos. Ji tebesėdėjo krėsle. Gyva. Baimė geso. Galvojimas apie mirtį liko. Aušo. Šviesėjo. Baimė išslinko iš kūno kartu su tamsa. Ir senikė ėjo mintyse, ėjo dar kartą per miestelį, nešdamasi savo džiaugsmą, spinduliuodama juo. Ir vėl, kaip pirmą kart, niekas nežinojo, kodėl švyti Anos akys, kas per džiaugsmas šypsosi jos kerinčiose lūpose. Senikė Ana šypsojosi. Tą matė visi. Džiaugsmas vėl buvo paprastas kaip pirmą kart. Ir tiek. Tik šį kartą senikė tolo ne link horizonte nupjautų bažnyčios bokštų, o į pamiškę, kur kėpsojo apgriuvusios kapinės. Nešė ją tie patys žmonės, kurie stebėjosi tada atviru, besiliejančiu, paprastu jos džiaugsmu; nešė nuliūdę, galvodami, eis taip dar kas ar ne? Ir Steponas tą patį galvojo, sėdėdamas mašinoj, bekrutančioj iš paskos katafalko.
Ten, žiedais atsivėrusioje pievutėje, šalia vienos trobos buvo pradžia. Sena ir sunki kaip visos pradžios. Iš ten prasidėjo ir čia, kapinėse, baigėsi senikės Anos džiaugsmas.Novelė
Senikė Ana klūpėjo žiedais atsivėrusioje pievutėje ir galvojo: kažkur yra pradžia, tiesos ir melo, mirties ir gyvenimo, ir džiaugsmo; gal rankose, gal akyse, gal pačioj širdy, sena ir sunki kaip ir visos pradžios; o gal pradžia šioj pievutėj ar kokiame žiede; turėtu ji kur nors būti, ir galėčiau tad papasakoti Steponui, kaimynėliui, besivartančiam medinėj lovoj, bespoksančiam į vienintelį mažą langiuką; pro jį matėsi žiedais nusėta pieva ir senikė Ana.
Ji sakė: Stepai, matai, kiek gėlių pievutėj, kiek džiaugsmo ir saulės, eisiu ir parnešiu. Va, išėjo, pamanė Steponas, ir nerenka ramunių, o galvoja klūpianti. Įdomu, ką galvoja ar svajoja senikė Ana, geraširdė, džiaugsmo pritvinkusi senikė. Aną vakarą, kai miestelis pupsėjo ir krūpčiojo nuo daugybės žmonių, mašinų, nuo didžiulio triukšmo, senikė Ana ėjo gatvele šypsodamasi, spinduliuodama džiaugsmu; ėjo žmonių nuostabai, nes jie netikėjo, kad džiaugsmas gali būti atviras, netveriantis žmoguje, o besiliejantis iš jo. Senikės Anos džiaugsmas buvo toks paprastas, jog nuo jo, rodėsi, sumažėjo triukšmas, padaugėjo vietos.
Keista, pamanė tada Steponas, liūdėdamas žmonių būry ir ilsėdamasis kėdėje su ratukais, kad vieno žmogaus toks galingas džiaugsmas. Dar galvojo: nė vienas nežinom senikės Anos džiaugsmo; nežinom, ko laimė spindi jos akyse, ko kerinčiai šypsosi lūpos.
O senikė ėjo ir nuėjo. Toli. Per miestelį, kur kyšojo horizonte lyg nupjauti bažnyčios bokštai.
Ar taip dar eis kada senikė? - galvojo Steponas. - Jei ir eis, nebepamatysiu. Juk nežingsniuos ji pievute, kuri matosi pro langelį, o kitur, kur kojelės mano nebenueis...
Žiedų saujoj mažai, pamanė senikė Ana. Neužteks, keli žiedai nenugalės kambary vienatvės, tiesos ir melo, mirties ir gyvenimo. Pradžios nenugalės. Reikia ramunių priskinti pilną trobą. Apsidžiaugtų tada Steponas. Liūdesys išlėktų laukan.  Ir pasakytų Ana: eisiu dar taip, Stepai. Negaliu neiti. Miestelyje dabar dar daugiau žmonių, mašinų, triukšmo. O džiaugsmo? Kiek jo ten maža, jei kiekvienas krislelis žymus, jaučiamas.
Skynė ir skynė žiedus senikė Ana. Pilną glėbį nešė pieva. Matė Steponas ir džiaugėsi, ir norėjo atsistoti, pulti prie durų pasitikti, padėkoti, išbučiuoti raukšlių suraizgytus skruostus.
Kur padėti? - moters akys buvo liūdnos. - Kur tiek mažai padėti?
Mažai? - nustebo vyras. - Ar nesišaipai, Anuška? Niekas man niekad tiek gėlių neatnešė.
O aš norėjau pilną trobą prinešti ramunių.
Keistuolė. Ir šmaikštuolė. Kam pilna troba gėlių.
Kam?! - šuktelėjo senikė. - Ar gi nesupranti? Kuo daugiau džiaugsmo. O jo taip maža. Pats matei miestelyje, atrodo, jo visai nėra.
Ten žmonės jį labai slepia. Bijo džiaugtis. Lyg galėtų atimti. Ar bent pasijuokti iš jų.
Senikė Ana atsargiai padėjo gėles ant lovos šalia Stepono. Ir pati šalia prisėdo. Stepono veidas senas kaip mano, ir ko mes begyvenam? Gulėtumėm sau pamiškėj po žeme ir nereikėtų senom akim matyti saulę, šviesą, gėles; nereikėtų Stepui kentėti lovoj dėl negalios. O gal mums dar priklauso gabalėlis gyvenimo. Tegu mažytis. Visai mažytis. Ir tai gerai.
Eisiu namo, - pasakė senikė Ana.
Palauk! Man vienam liūdna, sunku. Jaučiuosi nebereikalingas, atstumtas. Nieko daugiau neturiu. Tu, Anuška, man kaip sesuo, kaip žmona, net kaip motina. Gera man su tavimi. Visada gera.
Kad reikia namo. Negaliu čia pasilikti.
Gerai. Ar ryt ateisi?
Jei nenumirsiu, ateisiu, - šyptelėjo senikė.
Nejuokauk taip, Anuška.
Išėjo moteris namo, žingsniavo pamažu, apgalvodama, kas įvyko per dieną? Mąstė ir apie Steponą: „...kaip sesuo, kaip žmona, net kaip motina.“ Ką aš jam gero padariau? Na, ateinu, atnešu ką, pakalbam. Ir džiaugiasi, ir sako, kad geraširdė. O jis ką galvoja taip sakydamas? O gal kokį vakarą imti ir pasilikti, gyventi kartu Steponu. Žinau – neišmestų. Padėčiau. Man juk lengviau – vaikščioti galiu.
Kol parėjo namo, lauke sutemo. Tamsu buvo ir troboj. Senikei Anai nesinorėjo šviesos. Tamsa buvo gerutė, tyli ir rami. Kaip niekad. Tegu būna, pamanė.
Visai sutemo. Moteris pagalvojo: sunku mirti tamsoj, vidurnaktį, kai aplinkui nieko nėra, tuščia, tylu, vienatvė. Norėčiau mirti dieną, saulei šviečiant. Man atrodo, prie šviesos ir mirtis nebaisi. Viskas aplink judės, krutės, gyvens, o mirtis užklups staiga, nespėsi apie ją net pagalvoti... O naktį mirtis vis prieš akis ir prieš akis, vis brazda ir brazda galvoj. Ir kam aš pasakiau Stepui, ateisiu, jei nenumirsiu. O jei dabar imsiu ir numirsiu, ir paliksiu Stepą vieną. Ne, taip negalima. Negaliu aš mirti.
Vis sėdėjo ir sėdėjo senikė Ana. Nuovargis užtvindė jos kūną, visus jo kampus kampelius. Artėjo miegas. Kartu su juo ėjo kažkoks jausmas, ir dar kartu, jau su miegu ir jausmu, sėlino baimė; ji buvo tokia baisi, jog visas senikės protas prisiurbė tos baimės ir tapo nebevaldomas. Ji bijojo mirti. Mirti vidurnaktį. Mirties baimė vis daugiau iš kūno sėmė jėgas, gyvastį. Dabartis tiek nutolo, jog moteris nebežinojo, kas ji, ar yra Steponas, ar yra ramunės, ar yra senikė Ana.
Atrodė, ji tuoj mirs. Beliko laukti.
Slinko valandos. Ji tebesėdėjo krėsle. Gyva. Baimė geso. Galvojimas apie mirtį liko. Aušo. Šviesėjo. Baimė išslinko iš kūno kartu su tamsa. Ir senikė ėjo mintyse, ėjo dar kartą per miestelį, nešdamasi savo džiaugsmą, spinduliuodama juo. Ir vėl, kaip pirmą kart, niekas nežinojo, kodėl švyti Anos akys, kas per džiaugsmas šypsosi jos kerinčiose lūpose. Senikė Ana šypsojosi. Tą matė visi. Džiaugsmas vėl buvo paprastas kaip pirmą kart. Ir tiek. Tik šį kartą senikė tolo ne link horizonte nupjautų bažnyčios bokštų, o į pamiškę, kur kėpsojo apgriuvusios kapinės. Nešė ją tie patys žmonės, kurie stebėjosi tada atviru, besiliejančiu, paprastu jos džiaugsmu; nešė nuliūdę, galvodami, eis taip dar kas ar ne? Ir Steponas tą patį galvojo, sėdėdamas mašinoj, bekrutančioj iš paskos katafalko.
Ten, žiedais atsivėrusioje pievutėje, šalia vienos trobos buvo pradžia. Sena ir sunki kaip visos pradžios. Iš ten prasidėjo ir čia, kapinėse, baigėsi senikės Anos džiaugsmas.