Aš gyvenu uolų krašte,
Javų bangavimo nebematau,
Miškų ošimo negirdžiu-
Tik vėjas ištikimas man,
Tik paukštis atneša laiškus
Iš ten, kur širdyje tave turiu.
Liūdni laiškai- jie ašara nubyra
..........................................
Uoloj pražysta edelveisas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-05-30 21:47:14
Panašu į gerą kūrinį. derėtų neužmesti ir privesti iki kondicijos.
Vartotojas (-a): saksas
Sukurta: 2010-05-30 20:59:44
Vėjas, oi tas vėjas jis toks paslaptingas.... tiek visko....
Vartotojas (-a): kristyan
Sukurta: 2010-05-30 13:16:21
Uolos ir javai tarpusavyje"pjaunasi". Gamtos paralelė neatitinka išgyvenimo, neatspindi jo.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2010-05-30 11:42:41
Jeigu kreipsime dėmesį į skambumą, reikėtų dar padirbėti. O mintis puiki, gal pakaktų užrašyti kitokia forma. Žodiu, sugrįžti prie šio kūrinėlio verta, kad jis suspindėtų visomis spalvomis.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-05-30 10:50:06
Nuoširdus.Tik nėra to skambumo, norėtųsi ir lyriškesnio jausmo. Visgi tai Tėvynės ilgesys.Žinau tą jausmą, kai toli nuo namų.
Anonimas
Sukurta: 2010-05-30 10:35:15
asmeninis ar numanomas potyris.
poezijos nematau.