Taip sunkiai tvardantis save
Vyrukas laimės nori,
Bet kaukėm užsiklojęs paryčiais
Jis visą dieną ašarom alsuoja.

Sulinkęs nuo kančių ir skausmo,
Lyg pragaruos atėjęs šauktų:
\"Aš noriu meilės, noriu laimės\"
Bet kubilai smalų tyloj paskendę.

Ir nors atrodytų pabėgęs leidžias
Su šypsena veide prie artimiausios gervės,
Jam koją pakiša sena raganė-
Panorus būti jo pelenė.

Atrodo tiktai aukštas skiria mus
Ir vis norėtus arbatos bent užsukt,
\"Deja tik drauagas\" skamba galvoje
Geriau pasiųstum jau tolyn mane.