Upokšnio dauba rėmėsi į atvirus krantus, kurie miško link tęsėsi pievutėmis. Upėtakis mėgo atvirą daubą. Gražiomis dienomis jis išlįsdavo iš po žolėto akmens ir, akylai dairydamasis, plaukdavo link slenksčio. Prie jo, krantų suspaustas, šėlo upokšnis. Verpetavo,drabstė ir gaivino vandenį. Upėtakis, įkišęs snukį į deguonies prisotintą maišatį, pajusdavo palaimą. Kūnas, iš lėto prisisiurbęs gyvasties, vėsdavo ir atrodydavo, kad nėra karštos saulės, kaitinančios daubą, per kurią upokšnis tekėjo atviras saulės spinduliams. Dauboj visuomet būdavo šilčiau, todėl upėtakiai jos nemėgo. Bastėsi aukščiau slenksčio, kur vanduo šokinėjo per akmenis, saugomas miško tamsos. Atviroj duobėj tik senas upėtakis gyveno. Ne dėl to, kad mėgo šilumą, ne, tiesiog nebebuvo jėgų grumtis su šalta, tamsia ir stipria srove. Geriau tūnodavo, palindęs po akmeniu arba po kerplėša, kur nepasiekdavo saulės spinduliai. Kerplėša kasmet spaudėsi arčiau dugno, ir upėtakis ėmė jos vengti. Pamilo žolėtą akmenį, po juo, srovės išraustą duobikę. Iš čia gerai matėsi, ką į ramumą tėkšdavo ties slenksčiu įsiutęs upokšnis. Labiausiai upėtakis mėgo dugnu besivartaliojantį slieką. Jį be vargo galėjo pasigauti ir sukrimsti. Vaikytis, atklydusias į duobę, trumpas, storašones raines arba vandens paviršiumi skraidančius vabzdžius, nebebuvo noro ir jėgų.
        Kartą žolėmis linguojančia pieva ėjo žmogus. Prie upokšnio sustojo. Dienos darbų išvargintas žmogaus kūnas, gėrė nuo miško sklindančią vėsą. Paskui jis nusirengė ir įbrido į vandenį. Šūkčiodamas, šokinėdamas. Nėrė į duburį, į tamsą. Vartėsi, džiaugėsi, kilo į viršų oro, vėl prie dugno. Kol užtiko akmenį. Ir upėtakį. Žuvis žiūrėjo į žmogų ir žiobčiojo balkšvomis lūpomis.
       Išsimaudęs žmogus nuėjo aukšta žole per pievą. Upėtakis ilgai spoksojo į sudrumstą vandenį ir žinojo, kad žmogus grįš.
       Jis pasirodė vieną rytą. Vos brėško. Pažeme slinko tiršti rūko gabalai. Už storų jo gniutulų duso saulė. Žmogus šypsojosi. Upėtakis sekė akimis jį su vis kylančia baime, jausdamas, kad žmogus kažką blogo sumanė. Pastebėjęs meškerykotį, vienišius nusijuokė. Baimė dingo. Dabar prasidės žaidimas, pamanė upėtakis
       Žmogaus rankos truputį virpėjo. Metimas nepavyko. Masalą srovė neskubėdama praplukdė nuo akmens per kelis metrus. Antras metimas buvo tikslus. Sliekas prasiraitė šalia upėtakio snukio. Žuvis pajuto net masalo kvapą. Po kelių metimų sliekas nusibaigs, nusprendė upėtakis. Įdomu, keis masalą ar ne? Žvejys pakeitė. Vėl nuo skausmo persikreipusi gyvastis praslinko pro pat upėtakio nosį.
       Žuvis stebėjosi žvejo kantrybe. Jis mėtė ir mėtė. Keitė sliekus. Movė ant kabliuko didelius ir mažus, pilkus ir baltus, ir raudonus. Upėtakis neėmė. Žmogus galvojo: neimi. Gerai. Ateisiu ryt. Poryt. Ateisiu ir ateisiu..Vis tiek paimsi.
       Praėjo keleri metai. Upėtakis paseno. Žmogus jį vis viliojo, bet niekaip negalėjo pagauti. Su ta pačia meškere, tuo pačiu masalu – sliekais.
       Vieną rytą žmogus neatėjo. Neatėjo ir kitą. Dingo. Pasidarė visiškai ramu. Žmogus sumanė kažką gudresnio ir baisesnio už paprastą plūdinę meškerę, pagalvojo upėtakis.
       Žmogus nesirodė. Senatvė ir ramybė glūdėjo duobėj.
       Žuvis pamiršo žmogų. Jis atvirai, nesislėpdamas atriaumojo automobiliu ir sustojo prie pat vandens. Iš mašinos išpuolė du suaugę žmonės ir vaikas. Jie lakstė, šaukė, stumdėsi, šokinėjo, paskui sulindo į vandenį. Taškėsi, nardė, drumstė. Upėtakiui sunku pasidarė įžiūrėti jų gamtos pasiilgusius kūnus.
       Žuvis pažino žmogų. Jis ne vienas, pamanė.
       Grožėdamasis žmonių džiaugsmu, upėtakis prisiminė gilų rudenį, kai skaudžiai skaidriu vandeniu aukštyn upokšniu kilo lašišos. Poromis, gretomis. Stiprios, išdidžios ir gražios. Upėtakis, jausdamas gamtos šauksmą, negalėjo atplėšti akių nuo lašišaičių. Savo draugės jis neturėjo, todėl pavydžiai sekė gražias žuvis. Jos plaukė kelias dienas. Paskui dingo. Ir vėl jis liko vienas. Gamtos šauksmas draskė upėtakiui krūtinę. Tačiau žuvis vis kiūtojo po kerplėša. Upėtakiui atrodė, jog kažkas turi įvykti. Ir sulaukė... Ji pasirodė anksti rytą su lapkričio rūku, kai vanduo buvo dar labiau skaudžiai skaidrus.
       Lašiša grūmėsi su upokšnio srove kaip su žaisliuku. Čia arčiau vandens paviršiaus, čia netoli dugno, pasivartydama.
       Jai priartėjus, jis išpuolė iš slėptuvės. Lašiša iš nuostabos aiktelėjo. Prisispaudė prie dugno ir išsigandusi spoksojo į upėtakį. Nuo žvilgsnio jis suglumo, pasijuto menkas, ne vertas jos. Pastebėjo, kad jo kūnas nebežėri visomis vaivorykštės spalvomis. Atrodė, jog per tūnojimą po kerplėša kūnas prisisunkė tamsos, nublanko, tarsi ne jo.
       Upėtakis iš lėto pasitraukė kelis metrus. Lašiša kilstelėjo nuo dugno ir nuplaukė prieš srovę. Grakščiai, tvirtai.
       Upėtakis grįžo į slėptuvę. Širdis nerimo. Gamtos šauksmas tapo nebe pakeliamas. Kitą rytą upėtakis nuplaukė miško link, kur jau buvo prasidėjęs didysis nerštas.
       Taip tai buvo seniai, galvojo vienišius. Ir visad atplaukus lašišoms, stebėjausi jų atkaklumu, tuo nesulaikomu noru: pirmyn, pirmyn, kad palikuoniai išvystų saulę. O pačiom gal ir pražūti.
       Stiprus trenksmas nutraukė prisiminimus. Galva suūžė, suzvimbė. Kūnas norėjo išlįsti iš po akmens. Laikėsi, kol srovė atnešė dvokiantį, baltą kaip pienas vandenį. Upėtakis kilstelėjęs, įstrigo akmens žolėse.
       Palei krantą bėginėdami patenkinti žmogėnai, rankiojo pritrenktas, užtroškusias žuvis. Upokšnis buvo it prigrūstas negyvų upėtakių. Mirties juosta slinko pasroviui. Kuo toliau, tuo jos galia silpnėjo.
       Po kelių valandų upokšnio vanduo atgavo skaidrumą, bet jame nebebuvo gyvybės. Tik judėjimas.
       Senas upėtakis nežuvo. Atsigavo, kai žmonės seniai buvo palikę upokšnį ir nurūkę pieva. Žuvis išlindo iš kibių žolės plaukų ir, vos krutindama pelekus, nuplaukė prie slenksčio, kur judėjimas buvo energingas, prisotintas gyvasties.
       Vis daugiau į kūną plūdo jėgos. Kai jų prisirinko užtektinai, pagalvojo: kam man jėga? Iki kito karto, kai žmogus ateis ką baisesnio sugalvojęs? Kam? Neįveikti man žmogaus. Jis stiprus. Jis savo pasieks.
       Mintys buvo liūdnos. Upokšnis, išvargęs nuo kovos su mirtimi, tekėjo taip pat liūdnas. Kelių kilometrų atkarpoj nebuvo jokios gyvybės, tik senas, liūdnas upėtakis. Žmonės susirinko visą gyvybę.
       Žuvis pasileido pasroviui. Plaukė iš lėto. Pro mylimą akmenį praslinko kaip vagis: baugščiai, atsargiai, tarsi kažkas turėjo iš ten pašaukti.
       Už duobės pagreitėjo tėkmė. Upėtakis nežinojo, kur ji nuneš ir kam? Buvo liūdna ir skaudu. Atrodė, jog nebegyvena, tik plaukia pasroviui, tik laukia mirties. Ji turėjo ateiti ir baigti tą beprasmišką plaukimą pasroviui. Tik prieš srovę kovojanti žuvis gyvena.
       O gal upėtakis tikėjo, jog ten, žemiau, upokšnyje pilna gyvybės, deguonies, per akis gyvenimo? Ne. Jis nieko nebetikėjo. Liūdesys ir skausmas užvaldė kūną. Sukauptos jėgos prie slenksčio ištirpo. Žuvis pasviro ant šono. Jis švytėjo tamsoje. Taip plaukė ilgai ilgai. Kol ėmė švisti. Rūkas bandė užtepti skaudžiai tviskantį kūną. Jam nesisekė. Kūnas tviskėjo ir tviskėjo. Upėtakis mirė, kai į upokšnį smigtelėjo pirmieji saulės spinduliai.