Neprijaukinsi gerumu, brangiom aukom neatsipirksi,
Jeigu lemties trintukas trina dabartyje iš ateities,
Nebent įvertinti gali kaip deimantą kiekvieną mirksnį,
Dejonę, priekaištą beprasmį užgniaužus oriai iškentėk.

Visiems veiksmams sava vieta ir nuosavas geriausias laikas:
Kol augi, tau pritinka juoktis, kol jaunas - šėlti lig aušros,
O kai subręsti, privalai sukaupt išmintingumą taikų,
Nes pagiežingas kerštingumas - ir be garbės, ir be naudos.

O kaip prasmingai gamtoje senam įduotas užmaršumas!
Nebežinai, kas buvo vakar, nebebijai tamsios nakties,
Nes ilgis poilsio ramaus veikloj atidaužytas kūnas -
Jis protestuoti net nebando, jei kuprą priglaudi ištiest.

Išklypę pirštų sąnariai smulkių darbelių nesugraibo,
O keltis į didesnį žygį ir kojose nėra jėgų.
Ramina prieblandoj pilkoj švieselės pasirodę raibos -
Lyg tu žiemos giedriausią dieną laukuos gėrėtumeis sniegu.

Išbaido miško gegutes nutilus laikrodžio gegutė,
Į vieną dėmę susilieja visi matyti vaizdiniai.
Trintukas dirba be jausmų - kaip trintuku galėtų būti?
Įrašomas dar vienas laikas prie to, kurs rodė, kad gimei.