LIMUZINAS
Siaubingai nenorėjau važiuoti svečiuosna. Nors ten, pas tetą, būdavo be galo linksma, šį kartą nenorėjau matyti jos. Nei jos, nei jos sūnaus, nei kaimynuose gyvenančių dvynių: Dovydo ir Dovilės, nors su jais labai gerai sutariau. Beje, mano pusbrolis irgi Dovydas. Kad nebūtų maišaties, dvynį Dovydą vadinom Galijotu, nes jis buvo stambaus sudėjimo, plačių pečių. Ant trumpo, storo kaklo kūpsojo keturkampė, plikai skusta galva. Mūsų draugijoj jam dažnai tekdavo asmens apsauginio vaidmuo. Jėgos jam nė vienas pavydėjo. Jo sesuo Dovilė – priešingybė jam. Liaunutė, gležnutė, amžinai visko bijanti ir aikčiojanti. Tad , draugiškai pašiepdami, šaukėme ją Drebulėle. Dar vienas mano pusbrolis Almantas – gražus, aukštas, lieknas vaikinukas, bet jau peštukas!.. Amžinai įsiveldavo į ginčus ir peštynes, ir amžinai gaudavo lupti. Tad vaikščiodavo su mėlynėm, pamušta akim ar perkirsta lūpa. O kartais ir visi trys „aksesuarai“ puikuodavosi jo veide.
Mes, penki draugai, buvome labai skirtingi tiek išvaizda, tiek būdu, bet visa tai mums netrukdė ir mes labai gerai sutarėme, lyg būtumėm vienos šeimos vaikai. Prasimanydavom įvairių įvairiausių pokštų, išdykaudavom iki soties ir niekada mums nebūdavo liūdna. Dovydas – Galijotas, Dovilė – Drebulėlė, ir mano pusbrolis Dovydas net gimę tą pačią dieną. Lyg susitarę. Po savaitės Almantas švęsdavo savo gimtadienį. Aš buvau vyriausia iš visų. Visu mėnesiu anksčiau gimiau už juos.
Vis tik šį kartą nenorėjau su jais susitikti. Deja, deja. Seneliai važiavo lankyti savo vaikų ir vaikaičių, tad nori nenori turėjau važiuoti su jais. Mano tėvai buvo išvykę lankyti kitų senelių – iš mamos pusės. Aš likau pas senelius iš tėvo pusės. O, kad būčiau žinojusi, kad ir jie sumanys važiuoti svečiuosna Naujiems... Geriau jau būčiau važiavusi su tėvais... Bet dabar jau nieko nepakeisi, buvo kaip buvo. Išvažiavau su seneliais, nes jie jokiu būdu nenorėjo palikti manęs vienos, nors aš jiems, kaip užsukta, įrodinėjau, kad aš jau ne mažytė mergytė, o aštuonioliktuosius pradėjusi panelė ir seniai nebebijau tamsos. Senų žmonių kaip ir kvailių – neperkalbėsi. Teko važiuoti.
Pasibaigus bučiavimosi, aikčiojimo ir glėbesčiavimosi ceremonijai, pasiskirstėm kas sau. Dovydas, Almantas ir aš sėdom prie kompo, o „seniai“ įsitaisė prie „teliko“ ir šlamštė sūrį su alumi. Mums alaus aišku nepasiūlė. Susisiekėm su Galijotu ir Drebule. Jiedu ruošėsi į „tūsą“. Kvietė ir mus. Kadangi Dovydą su Almantu maloningai palaimino jų tėvai, tai ir mano bočiams neliko nieko kito, kaip peržegnoti mane, jau sprunkančią pro duris, paskui savo pusbrolius.
Nutarėm patraukti į artimiausią kaimą. Sėdom į autobusą ir pirmyn. Įsitaisėm visi galinėj sėdynėj. Galijotas iš vidinės kišenės išlupo  0,7 baltos.
- Ooooo!.. – palydėjom jo mostą nustebimo šūksniu.
- Seniai jau buvau susiveikęs. Specialiai šiam vakarui laikiau, - didžiavosi prieš mus.
Drebulėlė nedrąsiai ištraškino iš perpetkos bulvinių traškučių paką ir gailiai cyptelėjo:
- O stikliuką taip ir pamiršau...
- Kam tas dubenėlis, - niekinamai nusiviepė Almantas. – Pradėk, Gali.
          -   Į sveikatą, chebra, - mestelėjo Galijotas ir apžiojo butelio kaklą. Du dideli burbulai nukunkuliavo aukštyn į butelio dugną, - och skanumėlis, chrau... – nusiraugėjo Galijotas ir ėmė čiulpti traškalą. Dabar burbulus leido Almantas. Paskui ir Dovydas. Drebulėlė taip pat mestelėjo burbuliuką į butelio dugną. „Įdomu ar nuo mano gurkšniuko kils koks nors burbulėlis?“ – pamaniau. Apžiojusi butelio kaklą bandžiau išgauti kuo didesnį burbulą. Deja...man nepavyko. Aitri degtinė nudegino burną, slystelėjo žemyn, bet ne ta kryptimi, kad net pasišokėdama leidausi kosėti. Šoferis ir keletas bobelių ėmė žvairuoti į mus, bet tylėjo. Mano draugai žvengė, kaip arkliai, kol aš galavausi su kosuliu. Pagaliau Almantas susimylėjo pabelsti man į kuprą ir taip padėti išvalyti plaučius. Degtinės likučius paslėpėm. „padarysim“ vėliau, juk ne alkašai esam, kad viską išlaktumėm.
Nusirepečkinom šiaip taip į tą suknistą kulturkę. Kaimo gatvelės buvo velniškai slidžios, nes kelininkai neturi lėšų visus kelius barstyti išganinguoju smėlio ir druskos mišiniu. Tegul laužosi žmonės kaulus, kitaip daktarai liks be darbo ir uždarbio.
„Tūsai“ buvo „lievi“. Grojo diskai ir tiek. Šurmuliavo nusmurgęs kaimo jaunimėlis, jau gerokai patraukęs... Galijotas kažko nenuotakioj buvo. Bandė pašokdint vieną paną, bet toji apsimetė, kad jo nemato ir nuėjo su draugių būriu.
- Pinda – nusikeikė Galijotas. – Surūdijusi.
Ten pat salėj pasidalinom butelio likutį, tuščią traškalų paką sukimšom į butelį. Dovydas iš striukės pamušalo ištraukė siūlą ir parišo butelį ant eglutės.
- Liuks žaisliukas, - nusižvengė. Aš jaučiausi taip, lyg viską stebėčiau iš šalies. Visa tai manęs nei stebino, nei piktino. Buvau lyg medinė lėlė, nieko nejaučiau, nemąsčiau ir nieko nenorėjau. Iš kažkur išdygo policininkas ir pareikalavo mūsų asmens dokumentų. Kadangi nė vienas neturėjom, paprašė apleisti patalpas.
- Šūdas, - jau gatvėj pasakė Almantas. – Važiuojam namo, kaip tik ir autobusas stovi. Suspėsim dar į Naujų sutikimą su namiškiais.
- Šūūūūdassssss!!!!!! – Subliovė Galijotas. – Norit? Aš jums tokį Naujų sutikimą suruošiu, kad prisiminsit visą gyvenimą.
- Eik šikt, ką tu gali suruošti? Nusigert iki komos? – Pasišaipė Dovydas.
- Ša. Jūs dar paminėsit mane! Važiuokit šūdžiai autobusu. Aš parvažiuosiu LIMUZINU! Matysit!!!!!!!! – Galijotas atsuko mums nugarą, demonstratyviai nusiperdė ir nušleivojo tamson.
- Paimk popieriaus, už kampo išsivalysi, jam pavymui šūktelėjo Drebulėlė, - durnius, eilinį kartą rodo, kas aš.
Sulipom į autobusą. Sėdėjom visi kažkokie apsnūdę, nuleipę. Kiek pavažiavus, Dovydas pašoko lyg nuplikytas:
- Taip negalima Galio palikti. Almantai, grįžkim. Netoli. Nueisim pėsti. Judvi važiuokit namo.
Pusbroliai paprašė vairuotojo sustoti ir išnyko tirštoje tamsoje. Mudvi su Dovile sedėjom, tarsi nepažįstamos. Abi parėjom pas mano tetą. Ten jau visi gerai įšilę šurmuliavo užstalėj.
- Jūs tik dviese? – klaustelėjo Almanto mama.
- Jie dar pasiliko pašokti. – Paaiškino Dovilė.
- Matyt gražių panikių užtiko. Oooo, kai aš buvau jaunas... – leidosi į prisiminimus bočelis. Mudvi su Dovile pavalgėm ir sėdom prie „teliko“ nuobodžiauti. Dar keliolika minučių ir nuskambės 12 dūžių, skelbiančių Naujuosius.
Šurmulį prie stalo perrėžė nenutrūkstantis durų skambutis. Almanto tėtis nuėjo atidaryti, bambėdamas:
- Ką čia velnias neša?
- Dovydas pasikorė!!!!!!!!!!!!!!!! – lyg patrankos sviedinį išspjovė pro duris įgriuvusi Galijoto mama.
Mano teta (Dovydo mama) nugriuvo nuo kėdės. Bočelis puolė prie jos. Plojo pert veidą, tampė rankas. Senelė sėdėjo išsprogusiomis akimis, pravira burna, ant krūtinės tyso lipni seilė. Išsigandau. Maniau, kad paspringo. Puoliau purtyti verkdama, bet ji mane piktai atstūmė:
- Pasitrauk, varna...
- Dovydas pasikorė!!! – Patrankos sviedinys atšoko nuo lubų, sprogo ore ir pažiro aštriom skeveldrom visų mūsų galvose.
- Dovydas pasikorė!!! – plakė mūsų širdys, varinėjo gyslomis tą kraupią žinią, o smegenys niekaip nesugebėjo sudėlioti žodžių paraidžiui, suvokti jų prasmės...
Nepastebėjau, kaip išėjo Dovilė. Visi rėkė per vienas kitą, bėgiojo ir verkė. Dužo indai, virto baldai.
Dovydo mama vos atsigavusi vėl alpo. Almanto tėvai ir mano bočiai tupinėjo apie ją su vaistų buteliukais vienas kitą paragindami ir ramindami.
Dovydo tėvas čiupo striukę ir movė pro duris. Aš irgi išlėkiau paskui jį į laiptinę. Aukštu žemiau gyveno Galijotas ir Dovilė su mama. Jų tėvas žuvo autoavarijoj tuoj po jų gimimo. Dvyniai savo tėvą pažinojo tik iš nuotraukų. Pamažu leidausi laiptais. Kojos lyg vatinės linko ir vos išlaikė mano apsunkusį kūną. Šiaip ne taip pasiekiau jų butą. Durys buvo praviros. Girdėjosi beviltiškas klyksmas. Pamažu stūmiau duris. Viduj buvo tamsu. Įjungiau šviesą. Dovilė su mama sėdėjo ant grindų surėmusios kaktas. Jų veidais tekėjo ašaros, o iš krūtinių veržėsi gūdus staugimas, slopinamas kietai sukąstų dantų. Tyliai pasitraukiau. Geriau paliksiu jas vienas. Šito skausmo negalima numalšinti jokiomis priemonėmis. Šiuo atveju tik laikas visagalis...
Atsisėdau ant laiptų, susigūžiau. Šalčio nejaučiau, tik labai norėjau numirti. Bet negalėjau...dėl mamos...dėl tėčio... Gerai prisimenu brolio žūtį. Seniai tai buvo. Prieš aštuonis metus. Bet dabar man atrodė lyg vakar viskas būtų įvykę. Matau brolį karste. Besišypsantį... Stengiuosi apie tai negalvoti, bet nepajėgiu. Aš dar buvau nedidelė, nelabai supratau sielvartą. Tik daug vėliau supratau, kaip man trūko brolio ir tūkstantąjį kartą prakeikiau tą dieną, kai mašina jį partrenkė. Aš privalau gyventi už save ir už jį. Kaip tėvams iškęsti vaikų mirtį, kaip!!? Turiu tai pasakyti Dovilei. Ji supras mane...
Galijotas ištesėjo savo pažadą mums: „Aš parvažiuosiu su limuzinu! Matysit!..Taip. Tikrai. Jis parvažiuos ir išvažiuos MIRTIES LIMUZINU. Amžiams!..
„Galijotai – Dovydai, tu pasielgei kaip silpnas, nusmurgęs vargšas, o ne kaip GALIJOTAS. Ne tau buvo skirtas tas vardas. Jis tau buvo per sunkus ir tu palūžai... Sudie... Tebūna tau lengva žemelė ir telydi artimųjų skausmas ir prisiminimai... Ilsėkis ramybėje...“ – Šnibždėjau išsausėjusiom lūpom, braukdama nuo skruostų ašaras, sumišusias su blakstienų tušu.