aš klykiantis liūdesio paukštis
sužeistas ir žemės ir dangaus
nematuojamo gylio ir aukščio
to laisvės gurkšnio sprangaus

liepsnojantis žemės grumste
iš įsčių ko į aukštį kilai
beprasmis judesys grįši sudrumstas
į siekį sielą apsvilai

kai skils dangus išjuodęs
deglu nors mirksniui įsižiebsiu
tikėjau juk ir tai paguoda
-------------------------------------
bet dangų kas susiūs------------
motutės adata taip išopėjus....

vasarvidžio žiežirbą audrotą
savy paslėpsiu nenudegsiu
kažkam lemtingą naktį darganotą
aš pelkių ugnele pašviesiu

jau nežinau kiek sapno kiek tikrovės
vien ilgesys prilipo tikras
ištikima vienatvė sugėrovė
kupina taurė lemtingas šifras