Jau visos gervės išskrido,
Vėjo plaukus sutaršiusios,
Kaminų dūmuose plunksnas šokdinusios,
Vardais viens kitos nevadinusios.

Jaunas akmuo tikėjimais
Aprengiamas-nurengiamas.
Nespėjo mojuoti:
Gervių žvilgsniai skirtingi,
O ir jis – ne vagis padorumo.

Pelenų plunksnomis geltonos tulpės čiaudėjo –
Tūkstančiai linguojančių saulių –
Akmenimis nepasenusios.

Kažin kas pasakė, kad čia kintantis veidrodis –
Ir atšvaitas, ir realybė nepasidalinančiomis sienomis.
Ir perėjos, vingiuojančios vizijų sėklomis.
Vienos vėjo nupustomos,
Kitos tikinčio tylėjimo ieškančios.

---  ---  ---  ---
Čia laikas išvalgo sienas,
Nesijaučia jis reikalingas.
Ir bėga bijodamas būti,
Griebiamas atšvaitų susapnuotų vėjų.